Gubernija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Rusijos padalijimas į gubernijas 1708 m.
Rusijos imperija 1848–1878 m.
Rusijos imperija XX a. pradžioje

Gubernija (rus. губерния) – administracinis teritorinis vienetas Rusijoje nuo 1708 iki 1920 m. ir Lietuvos dalyje nuo 1768 iki 1915 m.

Rusija[taisyti | redaguoti kodą]

Rusijos imperijoje gubernijas caras Petras I įvedė 1708 m. įsaku. Iš pradžių buvo sudarytos 8 gubernijos: Ingermanlandijos (nuo 1710 m. Sankt Peterburgo gubernija), Maskvos gubernija, Archangelo miesto (nuo 1780 m. Archangelsko gubernija), Smolensko (nuo 1713 m. Rygos gubernija), Kijevo gubernija, Kazanės gubernija, Azovo gubernija ir Sibiro gubernija. 1713–1719 m. sudarytos naujos Nižnij Novgorodo gubernija ir Astrachanės gubernija.

Gubernijos padalytos į dalis, nuo 1719 m. į provincijas, o šios į distriktus. Gubernijos vadovu buvo skiriamas gubernatorius (Sankt Peterburgo ir Azovo gubernijoms – generalgubernatorius), kuris vadovavo administraciniam biurokratiniam aparatui, policijai, finansams, teismui ir buvo vyriausias gubernijoje dislokuotų kariuomenės dalinių vadas. Provincijai vadovavo vaivada, distriktui – žemės komisaras.

17751780 m. po Jemeljano Pugačiovo sukilimo iškilus būtinybei stiprinti vietinę valdžią, Jekaterina II sudarė 40 gubernijų, kiekvienoje po 300–400 tūkst. dūšių. Jos valdymo pabaigoje, po Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo buvo jau 51 gubernija. Buvo likviduotos provincijos. Gubernijos padalytos į apskritis ir valsčius po 20-30 tūkst. gyventojų (iš viso apie 500 apskričių). Gubernatoriai tapo pavaldūs Senatui ir Generaliniam prokurorui. Jo padėjėju tapo vicegubernatorius. Valsčiui vadovavo kapitonas, renkamas dvarininkų suvažiavime 3 metams.

Po 1860 m. pradėtos steigti generalgubernijos nacionaliniuose pakraščiuose, be to, įkurta 20 sričių pasienio teritorijose, prilygintų gubernijoms. 34 gubernijose leista rinkti žemių savivaldybes, o jų miestuose – miesto dūmas ir sudaryti valdybas. 1889 m. atlikta reforma sustiprino vietinės bajorijos vaidmenį.

1917 m. Vasario revoliucija vietoje gubernatorių įvedė komisarų institutą. Iš buvusių 78 gubernijų 1917–1920 m. 25 gubernijos atiteko Lenkijai, Lietuvai, Latvijai, Estijai ir Suomijai, tapusioms nepriklausomomis valstybėmis. 19241929 m. vietoje likusių gubernijų įsteigtos sritys ir kraštai.

Lietuva[taisyti | redaguoti kodą]

17721795 m., kai buvo padalyta Abiejų Tautų Respublika, LDK teritorijoje buvo sudarytos šios gubernijos:

1795 m. gruodžio 25 d. iš prijungtųjų prie Rusijos Vilniaus, Trakų, Naugarduko vaivadijų ir Žemaitijos seniūnijos buvo sudarytos Vilniaus gubernija ir Slanimo gubernija. 1797 m. jos sujungtos į Lietuvos guberniją (centras – Vilnius). 1801 m. ši gubernija padalinta į Lietuvos Vilniaus guberniją ir Lietuvos Gardino guberniją (po 1831 m. oficialiai, o po 1840 m. ir faktiškai nebevandintos Lietuvos gubernijomis). Į 1795 m. sudaryta Kuršo guberniją įėjo Palanga ir Šventoji. 1843 m. sudaryta Kauno gubernija, 1837 m. – Augustavo gubernija, kuri 1867 m. padalinta į Suvalkų ir Lomžos gubernijas.[1]

Guberniją valdė caro vyriausybės skiriamas gubernatorius. Jis vadovavo gubernijos valdybai, policijai, tvarkė finansinius reikalus, aprūpindavo karines įgulas, buvo vyriausiasis gubernijos civilinis viršininkas. 1915 m. vokiečių valdžia gubernijas panaikino.

Ekonomijų gubernijos[taisyti | redaguoti kodą]

1768 m. Antanas Tyzenhauzas į gubernijas ir raktus padalijo Šiaulių ir Gardino ekonomijas. Iki XVIII a. vidurio ekonomijos buvo suskirstytos į raktus (arba vaitystes), palivarkus, miestus, miestelius ir kaimus. Nuo XVIII a. 2-osios pusės keletas raktų (6–11) sudarė guberniją. 1783 m. buvo šios gubernijos [2]:

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Gubernija. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986.
  2. Gubernija. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986.