Lankas (ginklas)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Lankas
Lietuvių šauliai kovoje su kryžiuočiais (XIV a. goreljefas)
Lankų veikimo principas (šiuo atveju lenktojo)

Lankas – senovinis rankinis ginklas strėlėms svaidyti, panaudojant strypo elastingumą. Sudarytas iš sulenkto medinio ar kitokio strypo ir tarp strypo galų įtemptos templės. Traukiant templę, lankas lenkiasi ir jo strypo galuose kaupiasi potencinė energija, kuri, atleidus templę, virsta kinetine strėlės energija.

Lankai yra naudojami medžioklėje (medžiojimas lanku), žūklėje (žvejojimas lanku), sporte (šaudymas iš lanko), ir vis dar, retkarčiais, karyboje. Parako ir muškietų išradimas ir tobulėjimas bei didesnių kariuomenių atsiradimas lėmė tai, kad lankas pamažu buvo išstumtas iš karybos.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Naudotas nuo paleolito (ypač mezolite) iki XVII a. beveik visų pasaulio tautų (kai kur tebenaudojamas).

Lietuvoje ankstyviausių pėdsakų (titnaginių strėlių antgalių) rasta iš X–VIII t – mečio pr. m. e. Naudotas paleolite, neolite, eneolite, tačiau daugiausiai geležies amžiuje (pastarojo laikotarpio piliakalniuose randama kaulinių ir geležinių strėlių antgalių). Ankstyviausių (I m. e.t – mečio II pusės) geležinių trisparnių strėlių antgalių rasta Plinkaigalio (Kėdainių rj.) kapinyne, Aukštadvario (Trakų rj.), Kunigiškių (Vilkaviškio rj.) piliakalniuose. Ypač daug strėlių antgalių rasta vėlyvojo geležies amžiaus Kaukų (Alytaus rj.), Aukštadvario (Trakų rj.), Rudaminos (Vilniaus rj.) piliakalniuose.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]