Rankinė granata

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Granata)
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Granata F1

Rankinė granata – mažas, rankinis sprogmuo, skirtas naikinti žmones, techniką (šarvuotąją technikąprieštankinė granata) iš pakankamai artimo nuotolio. Žodis kildinamas iš granatmedžio vaisiaus prancūziško ar ispaniško pavadinimo. Šio augalo vaisius priminė ankstyvus granatų modelius. Dažniausiai granatos į taikinius mėtomos rankomis, tačiau egzistuoja ir specialūs įrenginiai ar ginklai, kurie palengvina ir patolina granatų mėtymą.

Žodžio kilmė[taisyti | redaguoti kodą]

Žodis kilęs iš italų kalbos. Granata taip pavadinta dėl to, kad panaši į granato vaisių.[1]

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Kada buvo sumanyta, kad į priešą galima sviesti šį tą daugiau nei paprastą akmenį tiksliai nežinoma. Manyti, jog granatos istorija prasidėjo ėmus naudoti paraką, – netikslu.

Antikos jūrų mūšiuose ant priešo laivo denio švystelta amfora su negesintomis kalkėmis ar nafta laikomas argi ne cheminių ar padegamųjų granatų prototipi.

Granatos su „graikiškosios ugnies“ mišiniu (Nacionalinis istorijos muziejus, Atėnai, Graikija).

bizantiečių naudoti indai su „graikiškosios ugnies“ mišiniu.

Į delną telpantį svaidomą sprogmenį detaliau aprašė L. da Vinčis. Tai atspindi svarbius pokyčius: viduramžiais baimę kėlę dalykai Renesanso žmogui tapo susidomėjimo objektais. Monos Lizos autoriaus amžininkams toks sprogmuo asocijavosi su Viduržemio jūros regione paplitusių granatmedžių vaisiais – ne tik dėl dydžio, formos, bet ir dėl ypatybės nukritus plyšti bei išbarstyti sėklas. XVI a. ginklininkas S. Helė iš Zalcburgo įtvirtino iš už Alpių atėjusį pavadinimą. Svaidomus sprogmenis jis vadina granadomis arba grenadinomis. Užsimenama ir apie skeveldrinių granatų gamybą – tam sprogmens korpusą esą būtina padengti vašku, į kurį įspaudžiamas sluoksnis metalinių šratų.

Nuo kolegų neatsiliko kiek šiauriau gyvenęs jų amžininkas. „Karo knygos“ (1559 m.) autoriui Solmso grafui Reinhartui egzotinio vaisiaus pavadinimas galbūt nebuvo žinomas (ar bent jau nesietinas su mirtį nešančiais sprogmenimis). Tačiau kilmingas karo ekspertas savo knygoje mini paraku užpildytus molinius rutulius su ilgu kakleliu ir dviem ąsomis, per kurias perveriama virvė, kad būtų patogiau mesti juos į priešų minią. Ten pat pastebimas ir fugasinis veiksnys: ...jei minėtojo rutulio sienelės nepakankamai storos, sprogimo smūgis bus silpnas.

Galima tvirtinti, kad pirmasis lietuvis, vartojęs „rankinių granatų“ terminą, buvo Kazimieras Simonavičius. Jo 1650 metų veikale Didysis artilerijos menas granatos apibūdinamos taip: Tai visiškai apvalūs rutuliai, vadinami granatae manuales (liet. rankinės granatos), nes į priešą jos svaidomos daugiausia rankomis. Čia pat paaiškinama pavadinimo kilmė ir patikslinama, kad dydžiu granatos prilygsta 4–6 ar net 8 svarų patrankų sviediniams, bet sveria dukart mažiau. Autorius siūlė daryti svaidomuosius sprogmenis ne tik iš metalo, bet ir iš stiklo, keramikos ir pan.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karininko knyga atspindėjo pažangiausias to meto karybos technologijas. Baroko epochos granatos buvo gana sunkios. Norint panaudoti 1–1,5 kilogramo sprogmenis mūšyje, reikėjo nemažų fizinių pastangų – ne tik mėtant, bet ir nešant pilną krepšį tokių granatų. Be to, derėjo greitai priartėti prie priešų pozicijų, uždegti dagtį, apskaičiuoti jo degimo laiką švilpiant kulkoms, paskui būti apkurtintam netolimų sprogimų – visam tam reikėkėjo savitvardos ir specialaus pasirengimo.

Liudviko XIV gvardijos pulke kiekvienoje kuopoje į grenadierius buvo atrenkama po keturis augaločiausius vyrus, o 1670 metais grenadierių mokymo metodai leidžia suformuoti pirmąjį atskirą grenadierių būrį.

XVIII a. vidurys tapo grenadierių ir granatų aukso amžiumi. Deja, po Napoleono karų puolamoji šio ginklo reikšmė pradėjo blėsti. Patobulėjus šaunamiesiems ginklams, dagtinės granatos tapo mažiau efektyvios.

Pamažu jos pasitraukė iš mūšių laukų ir tapo gynybiniu ginklu, daugiausia skirtu tvirtovių apguloms atremti.

Atrodė, kad karių dėmesys šiai ginklo rūšiai nublanko, o rutulys su degančia virvele tapo kone išimtinai XIXXX amžių sandūros gatvės anarchistų teroro simboliu.

Vokietijos armijos kareiviai metantys granatas Pirmojo pasaulinio karo vakarų fronte, prie Sedano.

Tačiau, netrukus prasidėjęs I pasaulinis karas parodė, kad laidoti granatas dar anksti. 1915 metais britas V. Milsas sukonstravo ir užpatentavo saugią granatą. Ji tuoj pat pradėta naudoti fronte. Tai buvo tobulas praėjusio šimtmečio granatos etalonas. Lietas ananaso formos korpusas, spyruoklinis dūžiklis, saugos svirtis ir žiedas – tiesiog „žanro” klasika. Nenuostabu, kad šiuo pavyzdžiu sekama iki šiol, o pati Milso granata nustota naudoti tik apie aštuntąjį praeito amžiaus dešimtmetį.

Klasifikacija[taisyti | redaguoti kodą]

JAV kariuomenės apšviečiamoji-garsinė granata M84.

Pagal paskirtį granatos skirstomos į:

  • prieštankines (fugasines, kumuliatyvines);
  • priešpėstines (skeveldrines, skeveldrines – fugasines);
    • gynybinės paskirties (didesnis užtaisas, daugiau skeveldrų, išsilaksčiusios skeveldros padengia didesnį plotą);
    • puolamosios (silpnesnis užtaisas, mažesnis skeveldrų skaičius ir padengimo plotas);
  • padegamąsias;
  • specialios paskirties:
    • dūmines;
    • apšviečiamąsias;
    • signalines;
    • šviesos ir triukšmo;
    • dujines;
    • kitos

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Рут М. Э. Этимологический словарь русского языка для школьников. Екатеринбург, 2007, 100 psl. ISBN 978-5-9757-0112-1


Commons-logo.svg Vikiteka: Rankinė granata – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka