Eviai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Eve)
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Eviai
Market in Anaynui, Ghana.jpg
Gyventojų skaičius 3 mln.
Populiacija šalyse Gana
Togas
Beninas
Kalba (-os) eve
Vėliava Flag of the Ewe people.svg
Religijos vudu, krikščionybė, islamas
Giminingos etninės grupės fon

Eviai (angl. Ewe people) – tauta, gimininga fonams, ga, uači ir adža tautoms. Gyvenanti pietrytinėje Ganos dalyje, pietinėse Togo ir Benino dalyse. Evių yra daugiau nei 3 mln. (2003 m.). Kalbama kva šeimos kalbomis, priklausančiomis Nigerio-Kongo kalboms. Tarp evių paplitę senovės tikėjimai (gamtos jėgų kultas, protėvių kultas), dalis išpažįsta sunitų islamą ir krikščionybę. Iki XIX a. europinės kolonizacijos evių tautoje buvo gerai išvystyta žemdirbystė, amatai, prekyba, menas ir folkloras. Pagrindiniai tradiciniai užsiėmimai – rankinė žemdirbystė (kukurūzai, dioskorėjos, manijokai, batatai); eksportuojama kakava, aliejinių palmių produkcija, medvilnė. Tradicinėms socialinėms organizacijoms charakteringos didelių šeimų bendruomenės.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Gbe tautos regione

Evių etnogenezė prasidėjo XV–XVI a., kuomet dalis gyventojų migravo iš Tado karalystės (dabartinio Togo rytuose) į vakarus, kur įkūrė Notsės miestą-valstybę, kur ir įvyko atsiskyrimas nuo kitos gbe atšakos – fonų. Tolesnės migracijos iš Notsės vyko trimis kryptimis:

  • Dalis evių migravo į šiaurės vakarus, į aukštumų ir slėnių regionus, kur įkūrė Hohoės, Kpandu, Peki, Kpalimės, Matse, Asorgli, Awudome, Ve, Gbi, Logba, Alavanyo, Agu, Kpedze, Wodze miestus (dauguma dabartinėje Ganoje).
  • Antroji grupė migravo į vakarus, kur įkūrė Ho, Akovia, Takla, Kpenoe, Hodzo, Klevi, Sokodės, Abutia, Adaklu ir kitus miestus.
  • Trečioji grupė migravo į pietvakarius ir įkūrė Be (dabartinė Lomė), Anlo, Wheta, Klikor, Ave, Fenyi, Afife, Dzodze, Mafi, Tavie, Tokoe ir Tanyigbe valstybes. Kurie migravo į dabartinio Togo pietrytinį pajūrį, sukūrė Agvės valstybę. Taip iki XVII a. pradžios eviai išplito po visas dabartines savo teritorijas, dar žinomas kaip Evelandas.

Kadangi eviai gyveno smulkiomis bendruomenėmis, susiformavo keliolika jų dialektų ir kartu subetnosų, turinčių atskirą tapatybę. Nemažai jų atstovavo atskira gentinė valstybė, kurios jungėsi į stambesnius politinius junginius, o taip pat kovojo su priešiškomis etninėmis grupėmis (pvz., Anlo kovojo su Glidži). XVIII a. šiauriniai evių regionai buvo stipriai nusiaubti vergovinių valstybių, ypač akanų. Jų valstybė Akvamu prisijungė Ho, Kpandu ir Peki. 1730 m. juos regione pakeitė Akimas, o 1742 m. – Ašantis. Šių karų metu Anlo (dabartinės Ganos rytinėje pajūrio atkarpoje) susivienijo su akanais ir jiems padėjo. Išsaugojusi nepriklausomybę, Anlo tapo stipriausia istorijoje evių valstybė, klestėjusi iš prekybos su Danija, kuri jos stipriausiame mieste Ketoje 1784 m. pastatė tvirtovę.

Nuo XIX a. beveik visas Evelandas buvo įjungtas į Vokietijos Togolandą. Po 1917 m. Togolandas padalintas tarp britų ir prancūzų (Britų Togolendas ir Prancūzijos Togolandas). Tai nulėmė, kad šiuo metu jie yra padalinti tarp Ganos ir Togo.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Вологдина В. Н., Народ эве, в кн.: Африканский этнографический сб. М., 1956.
  • Токарева З. И. Эве // Народы и религии мира / Глав. ред. В. А. Тишков. М.: Большая Российская Энциклопедия, 1999. 648 psl.
  • Eve istorija