Dahomėjos karalystė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Gbe valstybė
Dahomėja
Reino de Dahomey 1889.gif
Vieta Beninas, Togas
Susikūrė: 1600 m.
Tauta Fonai
Sostinė Abomėjus
Valdovai Ahosu
Gbe languages.png

Dahomėja (dar: Danhomė) - istorinė fonų valstybė Vakarų Afrikoje, Vergų krante (dabartinio Benino ir Togo teritorijoje). Egzistavo 1600- 1894 m.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Dahomėjos valdovų dinastija kildino save iš Ardros. Pasak legendos, vienas Ardros valdovų XVII a. pradžioje turėjo tris brolius, kurie ėmė valdyti tris skirtingas sritis: vienas liko Ardroje, kitas įsikūrė Adžačėje, o trečiasis buvo Gangnihesu, kuris tapo pirmuoju Agbomės srities karaliumi ahosu. Jo tolimesnis įpėdinis Vegbadža šioje srityje įkūrė Abomėjos miestą, kuris tapo Dahomėjos karalystės sostine.

Vegbadža buvo žinomas kaip valdovas, kuris taip pat sukūrė valstybės valdymo sistemą, biurokratiją, pradėjo daug įstatymų, standartizavo valstybinį kultą, kurie būdingi vėlesniai Dahomėjos valstybei.

Vegbadžos įpėdiniai Akaba ir Agadža padėjo pamatus militaristinei šalies ekspansijai ir pavertė ją tikra to meto imperija, valdžiusią visą Vergų krantą. Dahomėja užkariavo didžiausią iki tol valstybę Ardrą, o vėliau - Hvedą, kas leido jai prieiti prie jūros ir monopolizuoti vergų prekybą. Tuo metu buvo panaudotos amazonių armijos, kurios pasirodė labai sėkmingos.

Per Dahomėjos istoriją valdė 12 įteisintų karalių (ne visi pripažįstami). Valstybė nuolat turtėjo, kadangi sugebėjo tiekti europiečiams daugybę vergų, kuriuos gaudavo vykdydama užkariavimus ir grobiamuosius žygius.

Pradedant 1890 m. prasidėjo kolonijiniai Prancūzų-Dahomėjos karai, kuriais Prancūzija siekė įgyti Vergų kranto teritoriją. 1894 m. Dahomėja pralaimėjo, o jos paskutinis karalius Behanzinas buvo nuverstas nuo sosto.

Visuomenė ir valdymas[taisyti | redaguoti kodą]

Dahomėjos visuomenė buvo skirstoma į keturias klases: vergai (iš karo belaisvių), tarnai (kilę iš vergų, bet gimę Dahomėjoje), laisvieji ir aristokratai.

Valdovas ahosu buvo absoliutus viešpats, kuriam priklausė visa žemė ir žmonės. Egzistavo paprotys, kad kiekvienas valdovas turėdavo statydintis naujus rūmus, o senuosiuose buvo laidojamas senasis valdovas. Su juo buvo laidojamos jo žmonos.