Ekstremofilai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Snottite bakterijų ekstremofilų kolonijos Cueva de Villa Luz sieros urve, Meksikoje

Ekstremofilai – organizmai, dažniausiai vienaląsčiai, kurie gyvena ekstremaliomis aplinkos sąlygomis, kokios būtų netinkamos daugumai mezofilinių sausumos organizmų gyvenimui.

Dauguma ekstremofilų yra vienaląsčiai mikroorganizmai (pvz., archėjos ir bakterijos). Nors dažniausiai ekstremofilai tapatinami su archėjomis, tarp pastarųjų yra daug mezofilų, kaip ir daug ekstremofilų tarp bakterijų. Ne visi ekstremofilai taip pat yra vienaląsčiai, pvz., Pompėjos kirminas, psichrofilai Grylloblattodea vabzdžiai, Euphausia superba (Antarktidos vėžiagyvis), Tardigrada tipo atstovai.

Ekstremofilų tipai[taisyti | redaguoti kodą]

Yra daug skirtingų ekstremofilų grupių, priklausomai nuo to, kuo jų niša skiriasi nuo daugumos mezofilinių organizmų. Klasifikacija nėra išskiriamoji, t. y. daug ekstremofilų gali patekti į kelias kategorijas, pvz., organizmai, gyvenantys karštose uolienose po žeme, yra termofilai ir barofilai.

  • Acidofilai. Organizmai, kuriems optimalus aplinkos rūgštingumas pH 3 arba žemesnis.
  • Alkalifilai. Organizmai, kuriems optimalus aplinkos rūgštingumas pH 9 arba aukštesnis.
  • Barofilai arba pjezofilai. Bakterijos, gyvenančios aplinkoje su aukštu dujų arba skysčių slėgiu.
  • Endolitai. Organizmai, gyvenantys mikroskopinėse uolienų porose. Gali būti vadinami kriptoendolitais.
  • Halofilai. Organizmai, kurių augimui reikalinga didelė druskos (NaCl) koncentracija, gali augti ant druskos kristalų.
  • Hipertermofilai. Organizmai, kurie gyvena 80 – 121 °C temperatūroj, pvz., hidroterminėse sistemose.
  • Hipolitai. Organizmai, gyvenantys uolienose šaltose dykumose.
  • Litoautotrofai. Organizmai, paprastai bakterijos, kurių anglies šaltinis yra anglies dvideginis ir neorganinė oksidacija, pvz., Nitrosomonas europaea. Šie organizmai gali įsisavinti energiją iš tokių redukuotų mineralų junginių, kaip piritas, ir dalyvauja geocheminiuose procesuose (pvz., dūlėjimas)
  • Tolerantiški metalui (angl. metalotolerant). Toleruojantys dideles ištirpusių sunkiųjų metalų (varis, kadmis, arsenas, cinkas) koncentracijas aplinkos tirpale.
  • Oligotrofai. Organizmai, galintys augti aplinkose, kuriose trūksta maistinių medžiagų.
  • Osmofilai. Galintys augti aplinkoje su didelėmis angliavandenių koncentracijomis (mažai prieinamo vandens).
  • Pjezofilai. Organizmai, kurių optimaliam gyvenimui reikalingas hidrostatinis slėgis, dažni giliai po žeme, vandenynų įdubose.
  • Poliekstremofilai. Organizmai, kurie patenka į kelias ekstremofilų kategorijas.
  • Psichrofilai, kriofilai. Organizmai, kurie geriau auga 15 °C arba žemesnėje temperatūroje. Dažni šaltame grunte, daugiamečio įšalo zonose, poliariniame lede, šaltame vandenyno vandenyje, kalnų sniege.
  • Atsparūs radiacijai (angl. radioresistant). Organizmai, atsparūs aukštam jonizuojančiam spinduliavimui, dažniausiai ultravioletiniam spinduliavimui. Į šią grupę įeina ir organizmai, atsparūs radiacijai.
  • Termofilai. Organizmai, galintys gyventi 50 – 80 °C temperatūroje.
  • Kserofilai. Galintys augti ypatingai sausose sąlygose, pvz., Atakamos dykumos dirvožemio mikroorganizmai.

Ekstremofilai ir astrobiologija[taisyti | redaguoti kodą]

Astrobiologija yra mokslo sritis, apimanti teorijas apie gyvybės visatoje pasiskirstymą, pobūdį ir ateitį. Astrobiologai ypatingai daug dėmesio skiria ekstremofilams, nes tokio tipo organizmai gali išgyventi sąlygomis, kokios būdingos kitoms planetoms. Pvz., Marse giliai požemyje galėtų egzistuoti endolitų populiacijos. Jupiterio palydovo Europos požeminiuose vandenyse gali egzistuoti nežemiška gyvybė, ypatingai hipotetinėse hidroterminėse angose vandenyno dugne.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]