Douglas C-133 Cargomaster – XX a. šeštame dešimtmetyje JAV sukurtas turbopropelerinis krovininis orlaivis, kurį 1956–1961 m. gamino įmonė „Douglas Aircraft Company“. Orlaivis buvo naudojamas tik Jungtinių Valstijų karinėse oro pajėgose bei NASA. C-133 buvo vienintelis JAV KOP naudotas turbopropelerinis strateginis transporto lėktuvas. Kitas panašus orlaivis, pradėtas eksploatuoti kiek anksčiau – Lockheed C-130 Hercules, buvo įvardintas tik taktiniu transporto orlaiviu.
C-133 buvo sukurtas pagal JAV KOP strateginio transporto sistemos reikalavimus naujam strateginiam transporto orlaiviui (dokumentas Nr. SS402L).[1] Lėktuvas labai skyrėsi nuo savo pirmtakų Douglas C-74 Globemaster ir Douglas C-124 Globemaster II. Aukštai sumontuotas sparnas, išorinės lizdinės važiuoklės gondolos iš abiejų pusių, galinės bei šoninės pakrovimo durys užtikrino, gerą prieigą prie didelio krovinių skyriaus. 27 m. ilgio ir 3,7 m. skarsmens krovinių skyrius buvo hermetizuojamas, šildomas ir vėdinamas.[2]
„Cargomaster“ buvo iš karto priimtas į karinę tarnybą kaip C-133A; prototipai nebuvo kuriami. Pirmajam skrydžiui „Cargomaster“ pakilo 1956 m. balandžio 23 d.[3] Pirmieji C-133A JAV karinei oro transporto tarnybai (angl. Military Air Transport Service – MATS) buvo pateikti 1957 m. rugpjūtį. Du pirmieji C-133 skrydžiai į Europą sumušė tuometinius transatlantinius transporto orlaivių greičio rekordus. Vietnamo karo metu 50 vienetų pasiekęs šių orlaivių parkas pasirodė neįkainojamas pervežant sunkiąją karinę techniką ir personalą.
Balistinė raketa „Thor“ kraunama į C-133
„Cargomaster“ karinėse operacijose buvo naudojmas iki aštuntojo dešimtmečio pradžioje pasirodė didesni ir ekonomiškesni „Lockheed C-5 Galaxy“. Dauguma nurašytų C-133 buvo iš karto supjaustyti jau 1971 m., per kelis mėnesius po pristatymo į Deiviso-Montano (angl. Davis-Montan) karinių oro pajėgų bazę Tuksone (Arizonos valstija).
C-133 turėjo dideles galines ir šonines duris bei didelę atvirą krovinių erdvę. C-133A buvo naudojami pervežti didelius ]ir sunkiųus krovinius, įskaitant tarpkontinentines balistines raketas „Atlas“ ir „Titan“. Naudojant C-133 raketos „Atlas“, „Saturn“ ir „Titan“ buvo pervežtos į Kanaveralo kyšulį, kur jos buvo naudojamos kosminėse programose „Gemini“, „Mercury“ ir „Apollo“. Po „Apollo“ misijų nusileidimo kapsulės C-133 lėktuvais buvo pervežtos iš Norfolko karinio jūrų laivyno bazės Virdžinijoje arba Hickam KOP bazės Havajuose į Ellingtono KOP bazę Teksase arba į Kaliforniją.
Viso buvo pagaminta penkiasdešimt egzempliorių C-133, iš jų 35 modelio C-133A ir 15 vnt – modelio C-133B su galingesniais varikliais.[4] Po vieną C-133A ir C-133B buvo laikomi „Douglas“ aerodrome Long Byče kaip „bandomieji dirbiniai“. Jie neturėjo nei gamyklinių numerių, nei JAV KOP numerių.
C-133 daugelį metų buvo vienintelis USAF lėktuvas, galintis gabenti labai didelius arba labai sunkius krovinius. Nepaisant Douglas C-124 Globemaster II galimybių, buvo daug krovinių, kurių jis negalėjo gabenti dėl 13 pėdų (4 m) nuo žemės paviršiaus įrengtu deniu ir gana nedidelės variklių galios.
Iki 1971 m., prieš pat pradedant eksploatuoti „Lockheed C-5 Galaxy“, „Cargomaster“ buvo pasenę ir gerokai nusidėvėję, todėl netrukus buvo nurašyti. C-133 planerio resursas sudarė 10 000 valandų, vėliau pratęstas iki 19 000 valandų. Stipri vibracija sąlygojo kritinę fiuzeliažo koroziją iki tokio lygio, kad orlaivio eksploatavimas buvo neekonomiškas.
C-133 pasiekė daugybę neoficialių rekordų, įskaitant karinių transporto orlaivių, skriejančių transatlantiniais ir Ramiojo vandenyno maršrutais, rekordus. Tolimiausio skrydžio rekordas buvo pasiektas 1959 m. gegužės 22 d. skrendant iš Tachikawa aerodromo (Japonija), į Treviso karinių oro pajėgų bazę, (Kalifornija, JAV) ir sudarė 5 150 mylių (8 288 km) per 17:20 val. skrendant vidutiniu 297,2 mylių per valandą (478,3 km/h) greičiu bei skrendant 4 850 mylių (7 805 km) iš Hickamo karinių oro pajėgų bazės (Havajai, JAV) į Doverio karinių oro pajėgų bazę (Delaveras, JAV) maždaug per 16 valandų vidutiniu 303,1 mylių per valandą (487,8 km/h) greičiu.
Vienintelis oficialiai FAI patvirtintas C-133 rekordas buvo pasiektas 1958 m. gruodžio mėn., kai iš Doverio karinių oro pajėgų bazės pakilęs C-133A Nr. 62008 pakėlė 117 900 svarų (53 480 kg) lrovinį į 10 000 pėdų (3 048 m) aukštį.
Aviacijos pagalbos fondo C-133B Nr. N77152 Tuksono oro uoste 1973 m.
Savo gyvavimo ciklo pradžioje lėktuvas įgijo katastrofos reputaciją. Įgulos nariai C-133-iuosius pravardžiavo „našlių gamintoju“ (angl. widowmaker). Nemažai pilotų atsisakydavo skraidyti C-133-aisiais, nes avarijų priežastys kurį laiką nebuvo aiškios. Po avarijos tyrimų buvo aptikta keletas problemų. Pirmoji problema buvo susijusi su sraigtų žingsnio automatiniu valdikliu. Problemai išspręsti valdymas buvo sureguliuotas su uždelsimu, taip sumažinant nosies apkrovą. Antroji problema buvo susijusi su perspėjimo apie smukos artėjimą trūkumu. Atlikus tyrimus nustatyta, kad kairysis sparnas į smuką patenkdavo anksčiau už dešinįjį. Ši problema buvo išspręsta prie dešiniojo sparno pritvirtintus nedidelę metalinę juostelę, dėl ko oro srautas virš abejų sparnų nutrukdavo tuo pačiu metu.
Daugumai orlaiviui artėjant prie apskaičiuotos 10 000 skrydžio valandų gyvenimo ciklo pabaigos, įvyko paskutinė C-133B katastrofa. Tiriant 1970 m. vasario 6 d. sudužusio orlaivio katastrofos priežastis nustatyta, kad prie krovinių skyriaus durų skilo lėktuvo korpusas. Reaguojant į šį, metalo nuovargio sąlygotą defektas aplink lėktuvo korpusą buvo sumontuota sustiprinimo juosta.
Iš 50 pagamintų orlaivių C-133-iųjų devyni buvo prarasti katastrofose, vienas buvo sunaikintas ant žemės gaisro metu.[7]
KOP Nr. 54-0146, iš 1607-iojo Oro transporto sparno – sudužo 26 mylios (42 km) į pietus nuo Doverio KOP bazės, Ellendale mieste.[8]
1961 m. birželio 10 d.
KOP Nr. 57-1614, iš 1501-iojo Oro transporto sparno – sudužo nukritęs į Ramųjį vandenyną prie Japonijos krantų.[9]
C-133A, RAF Lakenheath bazėje. Anglija, 1969 m.
1962 m. gegužės 27 d
KOP Nr. 57-1611, iš 1607-ojo Oro transporto sparno – nukrito į jūrą netoli Šado sankryžos (angl. Shad Intersection) (37° 43' šiaurės platumos 73° vakarų ilgumos).[10][11]
1963 m. balandžio 10 d.
KOP Nr. 59-0523, iš 1501-ojo Oro transporto sparno – sudužo aerodromo rate, Treviso KOP bazėje.[12][13]
1963 m. liepos 13 d.
C-133 pilotų kabinaKOP Nr. 56-2005, iš 1607-ojo Oro transporto sparno – sudegė kuro papildymo metu kilusiame gaisre, Doverio KOP bazėje.[14]
1963 metų rugsėjo 22 d.
KOP Nr. 56-2002, iš 1607-ojo Oro transporto sparno – nukrito į Atlanto vandenyną netoli Šado sankryžos (angl. Shad Intersection) (37° 43' šiaurės platumos 73° vakarų ilgumos);[10] orlaivis greičiausiai neteko galios netoli pakilimo į kreiserinį aukštį.[15]
1964 metų lapkričio 7 d.
KOP Nr. 56-2014, iš 1607-ojo Oro transporto sparno – sudužo Kanados KOP bazėje Goose Bay (Labradoras). Tikėtina priežastis – sparnų apledėjimas kilimo metu arba aerodinaminios orlaivio nestabilumas.[16]
1965 metų sausio 11 d.
C-133A Cargomaster Nr. 56-2008 eksponuojamas Nacionaliniame Jungtinių Valstijų karinių oro pajėgų muziejujeKOP Nr. 54-0140, 1607-ojo Oro transporto sparno – po pakilimo iš Veiko salos nukrito į vandenį.[17]
1967 m. balandžio 30 d.
KOP Nr. 59-0534, 1501-ojo Oro transporto sparno – nukrito prie rytinės Okinavos pakrantės (Japonija) dėl elektros įrangos gedimo sraigto valdymo arba sraigto maitinimo grandinėse užsifiksavus oro sraigto žingsniui.[18]
1970 m. vasario 6 d.
KOP Nr. 59-0530, iš 60-ojo Oro transporto sparno – subyrėjo ore skrendant virš pietvakarių Nebraskos dėl po dažais paslėpto senos dangos įtrūkimo; orlaivis subyrėjo 23 tūkst. pėdų (7 tūkst. metrų) aukštyje.[19][20]
Eksponuojamas Nacionaliniame Jungtinių Valstijų karinių oro pajėgų muziejuje Wright-Patterson oro pajėgų bazėje (Deitonas, Ohajo valstija). 1958 m. gruodžio 16 d. šis orlaivis pasiekė sraigtu varomų orlaivių pasaulio rekordą, pakėlęs 117 900 svarų (53 479 kg) krovinį į 10 000 (3 000 m.) aukštį. Į muziejų atskraidintas 1971 m. kovo 17 d.[4]C-133B Cargomaster 59-0527, eksponuojamas Pimos aviacijos ir kosmoso muziejuje .
C-133B KOP Nr. 59-0527
Eksponuojamas Pimos oro ir kosmoso muziejaus kolekcijoje, šalia Davis-Monhan oro pajėgų bazės (Tuksonas, Arizona).
C-133B KOP Nr. 59-0536
C-133B Cargomaster 59-0536, eksponuojamas Aeromobilių pajėgų vadovybės muziejuje .Eksponuojamas Aeromobilų pajėgų vadovybės muziejuje Doverio oro pajėgų bazėje (Delaveras). Šis orlaivis daugelį metų buvo Strateginės oro pajėgų vadovybės muziejuje Offutt oro pajėgų bazėje (Nebraska) ir buvo padovanotas AMC muziejui, kai SAC muziejus 1990-ųjų pabaigoje persikėlė iš savo bazės į naują vietą netoli Ešlando (Nebraska).
C-133A AF KOP Nr. 56-1999
Civilinis Nr. N199AB, anksčiau priklausęs korporacijai „Cargomaster“. Federalinė aviacijos administracija niekada nesuteikė civilininės eksploatacijos sertifikato, todėl lėktuvas skraidė tik kaip vyriausybės orlaivis, daugiausiai Aliaskos valstijoje. N199AB buvo bazuojamas Ankoradžo oro uoste ir iki 2004 m. buvo naudojamas krovinių, pvz., dujotiekio dalių, pervežimui. 2006 m. balandžio mėn. juo į Aliaskos gilumą – Point Hope, Point Lay, Wainright, Barrow, Deadhorse, Barter salą ir Anatovičiaus perėją – pervežti šiukšlių sunkvežimiai ir kita sunkioji įranga. 2008 m. rugpjūtį jis perskrido į Jimmy Doolittle aviacijos ir kosmoso muziejų Traviso karinių oro pajėgų bazėje (Fairfield, Kalifornija), kur buvo atkurtas JAV KOP kamufliažas ir kur jis eksponuojamas statinėje ekspozicijoje.
Neeksponuojami: du C-133A (Nr. N201AR (buvęs KOP Nr. 56-2001) ir Nr. N136AR (buvęs KOP Nr. 54-0136).) nuo 1970 m. saugomi Mojave aviacijos ir kosmoso uoste (Kalifornijoje). Orlaiviai priklauso „Cargomaster Corporation“, įsikūrusiai Ted Stevens Anchorage tarptautiniame oro uoste (Aliaska).
↑Norton, Bill (March 2004). „Forgotten Airlifter: The Short-Lived Douglas C-133 Cargomaster“. Air Enthusiast (110). Stamford, Lincs: Key Publishing: 45–53.
.svg){kind=small}
JAV karinės oro pajėgos 
NASA
.jpg)
_(30357479916).jpg)
_(30358568576).jpg)
