Brandusis Renesansas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Mikelandželas. „Dovydas“

Brandusis renesansas (arba Aukštasis renesansas, Klasikinis renesansas) – trumpas periodas mene, maždaug nuo 1490-ųjų pradžios iki 1527(30) m. Brandžiojo renesanso laikotarpis siejamas su vienais didžiausių visų laikų menininkų, kaip Leonardas da Vinčis, Mikelandželas, Rafaelis, Ticianas, Koredžas ir kt.

Stilistika[taisyti | redaguoti kodą]

Brandžiojo renesanso stilistika apibūdinama nepaprasta figūrų, linijų ir spalvų harmonija, griežtomis kompozicinėmis linijomis, švelniu modeliavimu – chiaroscuro technika. Brandžiojo renesanso darbuose saikingai naudojami perspektyviojo vaizdavimo efektai, atsisakyta religinių atributų (pvz., limbų virš galvos). Tačiau už viską labiau į pirmąjį planą iškyla žmogus bei jo vertė. Todėl Brandžiojo renesanso darbai laikomi humanizmo geriausia išraiška dailėje.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Brandžiuoju renesansu apibūdinama Italijos renesanso vystymosi viršūnė, kai per santykinai trumpą laikotarpį buvo sukurta aibė šedevrų. Brandžiojo renesanso pradžia siejama su Leonardo da Vinčio vardu ir jo technika. Leonardo talentas buvo toks, kad jis savo darbais įrodė, kad tobulumą galima pasiekti ne vien sekant ir imituojant senovės antikinius meno pasiekimus, bet, taip pat, per atidų gamtos ir žmogaus studijavimą. Leonardo chiaroscuro ir sfumato piešimo technika, vadinta „mistiškuoju rūku“, leido jam vienu metu pavaizduoti neįtikėtinai dvasiškai tobulą, bet kartu ir labai realų žmogų. Garsas apie Leonardą ir jo įtaka plačiai pasklido Italijoje. Keletas vyresnių meistrų, kaip Perudžinas ir Pieras di Kozimas, pradėjo modeliuoti savo darbus pagal Leonardo pavyzdį. Tačiau tuo pat metu Italijoje ir toliau kūrė Ankstyvojo renesanso meistrai, kaip Andrea Mantenja, Filipinas Lipis, Sandras Botičelis.

Naują impulsą Brandžiajam renesansui suteikė Mikelandželas su savo Dovydo skulptūra 1504 m. atlikta Florencijoje. Į Florenciją mokytis 1504 m. atvyko Rafaelis, kuris jau prieš tai buvo Perudžino mokiniu. Tačiau renesanso dailė viršūnę pasiekė ne politinės suirutės krečiamojoje Florencijoje, o Romoje. Romos popiežiai greitai persiviliojo talentingiausius menininkus dirbti jiems. 15081511 m. laikotarpiu sukurti vieni didžiausių šedevrų, kaip Mikelandželo Siksto koplyčios lubų freskos ir Rafaelio freskos, vadinamuosiuose Rafaelio stancose Vatikane: „Atėnų mokykla“, „Parnasas“, „Disputas dėl Šv. Sakramento“, „Jurisprudencija“. Florencijoje Brandžiojo renesanso stilistikai atstovavo Andrea del Sartas ir Fra Bartolomeo.

Tuo tarpu Venecijoje naujoji dailininkų karta, kaip Džordžonė ir Ticianas, kūrė venecijietišką Brandžiojo renesanso versiją. Brandusis renesansas neužtruko ilgai, jau maždaug nuo 1510 m. pradžios Italijoje pradėjo formuotis nauja stilistika – manierizmas, kuri rėmėsi to paties Brandžiojo renesanso modelių imitavimu ir iškraipymu. Brandžiojo renesanso pabaiga apibrėžiama vėliausiai 1530 m., o anksčiausiai 1520 m. su Rafaelio mirtimi. Dažniausiai pasitaikanti Brandžiojo renesanso pabaigos data – 1527 m., kai Šventosios Romos imperijos plėšikaujanti kariuomenė užėmė Romą, taip sutrukdydama menininkų darbus ir jų finansavimą. Vėl grįžusio 1536 m. į Siksto koplyčią dirbti Mikelandželo freska „Paskutinis teismas“ jau nebeturi Brandžiojo renesanso patoso ir aukštųjų idealų, taip būdingų šalia esančioms 1511 metų freskoms, o stilistiškai yra manierizmo kūrinys. Ilgiau Brandžiojo renesanso tradicija išsilaikė karų ir suirutės nenuniokotoje Venecijoje, visų pirma, Ticiano kūryboje.

Kiti dailininkai, kurie prisidėjo ar buvo susiję su Brandžiuoju renesansu – Lorenzo Costa, Francesco Francia, Giovanni Bellini, Lorenzo di Credi, Luca Signorelli, Mariotto Albertinelli, Franciabigio, Dosso Dossi, Antonio da Correggio, Sodoma, Sebastiano del Piombo, Lorenzo Lotto, Palma Vecchio, Jacopo Bassano.

Brandžiojo renesanso darbų pavyzdžiai[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]