Antonio da Correggio

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Antonijus Alegris (Koredžas)
it. Antonio Allegri (Correggio)
Antonio Allegri da Correggio.jpg
Fikcinis Antonijaus Alegrio iš Koredžo portretas
Gimė: apie 1489 m.
Koredžas, Lombardija
Mirė: 1534 m. kovo 5 d.
Koredžas, Lombardija
Tautybė: Italas
Veikla: Dailininkas
Sritis: Aukštasis Renesansas

Antonijus Alegris, paprastai žinomas kaip Koredžas (Antonijus iš Koredžo, it. Antonio da Correggio, tikr. Antonio Allegri, 14891534 m. kovo 5 d.) – italų XVI a. aukštojo renesanso dailininkas. Tai vienas iš iškiliausių renesanso ir, apskritai, Europos dailės meistrų. Daugiausia kūrė Parmoje.

Svarbiausias jo gyvenimo darbas – Parmos katedros kupolo freska (žinoma kaip „Mergelės Marijos paėmimas į dangų“, baigta apie 1530 m.). Iš paveikslų tikriausiai geriausiai žinomas ir reprodukuojamas – „Piemenėlių pagarbinimas“ (arba „Naktis“, 1522-29, Senųjų meistrų paveikslų galerija Dresdene).

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Ankstyvieji darbai[taisyti | redaguoti kodą]

Dailininkas dirbo Italijos kultūrinėje provincijoje Parmoje ir, panašu, niekuomet net ir nebandė ieškoti užsakymų ar keltis į Florenciją ir Romą, todėl žinių apie jį patį esama nedaug. Antra vertus, dailininko gyvenimas nepasižymėjo audringumu. Dalį savo paveikslų Koredžas pasirašydavo lotynizuota forma – Antonius Laetus.

„Šv. Pranciškaus Madona“

Antonijus Alegris (it. Antonio Allegri) gimė apie 1489 m. Pellegrino Allegri ir Bernardina Ormani šeimoje Koredžo miestelyje prie Emilija Redžijos, nuo kurio vėliau gavo savo pravardę. Tėvas buvo nepasiturintis pirklys. Pirmieji dailininko mokytojai yra spėjami vietos dailininkai ir dėdė Lorenzo. Spėjama, kad Koredžas gavo filosofinį ir lotynų kalbos išsilavinimą, nes žinoma, kad tuo metu į Koredžą atvykdavo profesoriai, dėstę gretimuose Feraros, Modenos ir Pjačencos miestuose.

15031505 m. Koredžas mokėsi dailės Modenoje, spėjama, pas dailininką Francesco Bianchi Ferrara. Tikriausiai dailininkas mokėsi ir skulptūros pas Antonio Begarelli. Žinoma, kad dailininkas turėjo ir architektūros pagrindų, nes 1525 m. buvo įtrauktas į komisijos sudėtį Parmoje spręsti įtrūkimų, naujai pastatytos bažnyčios sienoje, klausimą. 1506 m. dailininkas dokumentuotas Mantujoje, kurioje susipažino su Mantenjos ir jo pasekėjų darbais. Šiuo laikotarpiu datuojamas pirmas žinomas jo darbas. Apie 1507 m. Koredžas nutapė keletą epizodų Mantenjos pomirtinėje koplyčioje. Ankstyvuosiuose dailininko darbuose jaučiama Šiaurės Italijos dailininkų, kaip Lorenzo Costa, Francesco Francia ir Leonardo da Vinčis, įtaka.

„Mistinės Šv. Jekaterinos vestuvės“ (Kapodimontės muziejus)

Vėlesnius metus dailininkas praleido tarp Mantujos ir gimtojo Koredžo. Mantujoje tapė katedros Sant’Andrea (Šv. Andriejaus) paradinį įėjimą, o Koredže 1514 m. gavo užsakymą ištapyti vietos Šv. Pranciškaus vienuolyno bažnyčios altorių („Šv. Pranciškaus Madona“), kuris virto pirmuoju kapitaliniu dailininko užsakymu. Nors ankstyvuosiuose Koredžo darbuose vyravo paprasti madonų atvaizdai, tačiau „Šv. Pranciškaus Madonoje“, dar gana tradicinės kompozicijos scenoje, dailininkas sukūrė būsimus kūrybos bruožus nulėmusį išraiškingą ir nuotaikingą darbą, įtvirtinusį Koredžą kaip didžiausią vietos dailės meistrą. Po to sekė vis išraiškingesni darbai, greičiausiai jau privačių asmenų užsakymais, kaip „Išminčių pagarbinimas“, „Madona su Kūdikiu ir Šv. Jonu“, bei „Mistinės Šv. Jekaterinos vestuvės“ (tema, kuria dailininkas sukūrė bent 4 žinomus paveikslus).

Darbai Parmoje[taisyti | redaguoti kodą]

1516 m. Koredžas, jau kaip žinomas dailininkas, persikėlė į Parmą, kurioje praleido didžiąją dalį savo dailininko karjeros. Nors nėra jokių duomenų apie Koredžo apsilankymą Florencijoje ar Romoje, gali būti, kad apie 1518 m. jis aplankė Romą (kai kurių tyrinėtojų nuomone, Koredžas negalėjo nutapyti freskų Parmos katedroje ir Šv. Jono Evangelisto bažnyčioje, nematęs Mikelandželo ir Rafaelio freskų Romoje). 1519 m. vedė kraštietę Džirolamą Frančeską Brageti, su kuria susilaukė 4 vaikų.

„Mergelės paėmimas į dangų“, (iki 1530, Parmos katedra)

1512 m. Koredžas gavo pirmą reikšmingą užsakymą – ištapyti Šv. Pauliaus abatijos pietų kambarį (šiuo metu žinomas kaip Camera della badessa). Šį darbą Koredžas atliko freskos technika. Kambario meninis motyvas – graikų medžioklės deivė Diana. Kambarys buvo ištapytas tarsi atvirų langų iliuzionistiniais vaizdais – idėja greičiausiai pasiskolinta iš Mantenjos, kaip ir dekoracijos gėlėmis. Freskose žaidžiantys pučiai pažymėtini perspektyviojo vaizdavimo efektais, kaip ir po jais pavaizduotos iliuzionistinės monochromatinės liunetės. Visa tai buvo labai naujoviška Italijos dailėje. Pažymėtina, kad katalikų vienuolyne atsiradusį darbą pagoniškos deivės tema greičiausiai lėmė abatė Džovana Pjačenca, kuri esą buvo despotiško būdo ir tolima Koredžo giminė, kuri vienuolyne tvarkėsi pagal savo norus.

1521-24 m. dailininkas sukūrė benediktinų Šv. Jono Evangelisto bažnyčios kupolo freską („Šv. Jono Evangelisto vizija“) Parmoje, kurioje pavaizduotas Kristaus apreiškimas apaštalų apsuptyje bei 4 evangelistų ir 4 krikščionybės tėvų kupolo atramose. Atskirose liunetėse pavaizdavo Šv. Joną Krikštytoją ir Mergelės Marijos karūnavimą (pastaroji freska šiuo metu yra Nacionalinėje Parmos galerijoje). Po to Parmos didikas Placido del Bono užsakė keletą darbų Del Bono koplyčioje toje pat bažnyčioje („Keturių šventųjų nužudymas“, „Nuėmimas nuo kryžiaus“). Apie 1525 m. grafo Nicola Maffei užsakymu buvo nutapyta „Venera ir Kupidonas su satyru“ ir, greičiausiai į porą jai, „Kupidono mokslai“. Abu paveikslai 1536 m. pateko į Mantujos kunigaikščio Federiko II Gonzagos kolekciją.[1] Nuo 1524 iki 1530 m. Koredžas atliko savo pagrindinį darbą, Parmos katedros kupolo freską, žinomą kaip „Mergelės Marijos paėmimas į dangų“.

Camera della badessa, lubos
Camera della badessa, „Diana“
Piemenėlių pagarbinimas“ arba „Naktis“

1522-30 m. laikotarpyje dailininkas sukūrė keletą darbų bažnyčių altoriams Modenoje („Šv. Sebastijono Madona“, „Šv. Jurgio Madona“), Emilija Redžijoje („Piemenėlių pagarbinimas“, „Šv. Jeronimo Madona“), Parmoje („Madonna della Scodella“) ir gimtajame Koredže. Vėlyvoji dailininko kūryba pasižymėjo sudėtingomis daugiafigūrėmis kompozicijomis, turinčiomis manierizmo bruožų. 1529 m. mirus žmonai dailininkas grįžo į gimtąjį Koredžą, gyveno atsiskyręs. Paskutiniais metais pasižymėjo 4 paveikslų serija Mantujos kunigaikščio Federiko II Gonzagos užsakymu Ovidijaus „Metamorfozių“ motyvais („Leda ir gulbinas“, „Jupiteris ir Ijo“, „Ganimedo pagrobimas“ ir „Danaja“). O Izabelė d’Este užsakė porą paveikslų San Giorgio pilyje Mantujoje („Dorybių alegorija“ ir „Nedorybių alegorija“ – dabar abu Luvre)

Giorgio Vasari liudijimu, dailininkas nuolat taupė ir gavęs atlygį nusprendė grįžti iš Parmos į gimtąjį miestą, o atlygis jam buvo išmokėtas smulkiomis monetomis, norint iš jo pasišaipyti. Dailininkas ėjo pėsčiomis karštą dieną, sukaito ir persišaldė atsigėręs šalto vandens (spėjama, kad tai tik Giorgio Vasari prasimanymas, nes dailininkas nebuvo toks skurdus, turėjo namą ir žemės). Koredžas mirė 1534 m. kovo 5 d. Palaidotas gimtojo miesto pranciškonų brolijos bažnyčioje. Jo sūnus, Pomponijus Alegris, irgi tapo dailininku, tačiau manoma, kad su Pomponijumi ir baigėsi Alegrių giminė.

Kūryba[taisyti | redaguoti kodą]

„Šv. Jeronimo Madona“ arba „Diena“

Kaip dailininkas, Koredžas neturėjo nei įkvėpėjų, nei pasekėjų. Parmoje jis susipažino su brandžiojo renesanso meistrų, tokių kaip Leonardas da Vinčis, Mikelandželas bei Venecijos dailininkai, kūryba, tačiau išsiugdė savitą dailės stilių. Be to, jis pratęsė brandžiojo renesanso tradiciją Italijos dailėje, neprisišliedamas prie tuo metu sparčiai plintančio manierizmo. Panašiai kaip Rafaelis, Koredžas vengė savo darbuose bet kokio psichologinio vaizdavimo ir orientavo darbų pobūdį ne į tai, kas juose vaizduojama, o į tai, kokias emocijas jie sukelia žiūrovui (anot legendos ar tikrų faktų, Koredžas, Pjačencoje pamatęs Siksto Madoną, esą apsiverkė ir sušuko: „Taip, aš irgi esu tapytojas!“). Giorgio Vasari tikina, kad niekas iki tol Italijoje nemokėjo geriau suderinti spalvos ir piešinio vaizduodamas kūną ir aukštai vertino gebėjimą laisvu stiliumi užbaigti paveikslus.

Dailininkas žinomas ir tuo, kad nutapė daugybę kūdikių ir vaikų atvaizdų, kuriuos vaizduoja su akivaizdžia meile ir simpatija (viena Koredžo duktė mirė iškart po gimimo). Dailininko kūryboje išsiskiria šiuo metu garsi 4 paveikslų serija Mantujos kunigaikščiui. Šiuose darbuose dailininkas neslėpė jų erotinio charakterio, o, pvz., „Ganimedo pagrobimas“, net ir neatrodo kaip pagrobimas, o atvirkščiai, interpretuotas kaip laisvo Renesanso žmogaus skrydis. Paveiksle „Leda ir gulbinas“ vaizduojamos netikėtai gulbių užpultos mauduolės, o „Jupiteryje ir Ijo“ vaizduojamas debesimi pasivertęs Jupiteris. Ijo poza tokia elegantiška, kad galima suprasti, kodėl Koredžas buvo idealizuotas Prancūzijos baroko ir klasicizmo dailininkų.

Pagrindinis straipsnis – Danaja (Correggio).
Pagrindinis straipsnis – Jupiteris ir Ijo.

Amžininkai apibūdina Koredžą kaip uždaro, intravertiško charakterio žmogų, tačiau kūryboje dailininkas visai kitoks. Jo darbai pasižymi laisvumu ir fantazijos žaismu. Koredžas vienas pirmųjų naudojo erdvės pratęsimo iliuzionistinį tapybos efektą, kaip Šv. Pauliaus abatijoje ir Parmos katedroje. Paveiksle „Piemenėlių pagarbinimas“ („Naktis“) vienas pirmųjų panaudojo naktinio apšvietimo efektą. Budapešto Madonoje („Madonna del Latte“) pasirinkta diagonali kompozicija ir gilus chiaroscuro panaudojimas būdingas daug vėlesniems baroko kūriniams. Dailininko paveikslai antikiniais motyvais persmelkti intymumo ir asmenininio charakterio, nutolę nuo brandžiojo renesanso universaliųjų žmogiškųjų idealų vaizdavimo. Sava kūryba Koredžas stilistiškai išpranašavo XVII a. pabaigos vėlyvąjį baroką ir rokoką. Ticianas esą apsilankęs Parmos katedroje ir pasakęs: „Jei aš nebūčiau Ticianas, norėčiau būti Koredžas“. Anot legendos, Ticianas esą išgelbėjęs Parmos katedros freską nuo sunaikinimo, nes Parmos gyventojai svarstė ją pakeisti „naujoviškesne“, o vietos aukšto rango dvasininkas freską apibūdino „varlių kojomis“. Ticianas esą pasakė, kad apverstas ir pripildytas visas aukso kupolas nevertas Koredžo freskos.

Reikšmingesni darbai religinėmis temomis:

„Ganimedo pagrobimas“

Darbai antikinėmis temomis:

Įdomūs faktai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Diana Camera della badessa kambaryje pavaizduota ant židinio.
  • XVIII a. pradžioje Koredžo paveikslas „Leda ir gulbinas“ priklausė Orleaniečių kolekcijai Paryžiuje, kaip Prancūzijos regento Filypo II Orleaniečio sūnus Luji sudarkė Ledos veidą iš religinio pasipiktinimo. Apie 1814-15 m. Ledos veidas pertapytas dailininko Schlesingen, kai paveikslas buvo perkeltas į Berlyną.
  • XVIII a. antroje pusėje Koredžo autoritetas buvo pasiekęs viršūnę, jis buvo prilyginamas Rafaeliui. Kai kurie paveikslai buvo tokie populiarūs, kad gavo pravardes „Diena“ („Šv. Jeronimo Madona“) ir „Naktis“ („Piemenėlių pagarbinimas“).
  • Napoleono karų metu prancūzai pagrobė paveikslą „Šv. Jeronimo Madona“ (arba „Diena“) ir kitų Kortedžo darbų iš Parmos, tačiau 1816 m. jie vis dėlto buvo grąžinti.
  • Žymus prancūzų dailininkas Dominikas Engras nutapė paveikslo „Jupiteris ir Ijo“ savą kopiją.
  • 1934 m. Kazimieras Jasėnas parašė apybraižą apie dailininką lietuvių kalba.

Darbų galerija[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. "Luvro katalogas." Nuoroda tikrinta 2012 m. balandžio 24 d..

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Antonio da Correggio – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka