Kanonų teisė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Kanonų teisė – Romos Katalikų, Anglikonų Bažnyčios bei Rytų krikščionių bažnyčių teisė, teisės sistema (bažnytinės teisės dalis). Kanonų teisė reguliuoja Bažnyčios kaip organizacijos konstitucinę sąrangą, institucijas, subjektus bei jų statusą, veiklą, Bažnyčios subjektų bei narių tarpusavio santykius.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Kanonų teisė padėjo pagrindus šiuolaikinei proceso bei baudžiamajai teisei. Iš jos buvo perimtas, pavyzdžiui, kaltės principas, taip pat kertinis sutarčių principas kaip pacta sunt servanda („sutarčių reikia laikytis“).

Teisės šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Kanonų teisė yra kodifikuota. Pagrindinis norminis teisės aktas Romos Katalikų Bažnyčios teisėje – kanonų teisės kodeksas (Codex Iuris Canonici), Rytų Bažnyčių kodeksas – Codex Canonum Ecclesiarum Orientalium.

Kanonų teisės mokslas[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Kanonistika.

Kanonų teisę tiria pasaulietiniai bei religiniai mokslai, pavyzdžiui, kanonistika, teisės istorija. Europoje teisės studijuojama teologijos fakultetuose, teisės fakultetuose kaip teisės istorinė disciplina arba kaip laisvai pasirenkamas bažnytinės teisės dalykas. Suteikiami tokie laipsniai kaip kanonų teisės licenciatas, kanonų teisės daktaras, kanonų ir civilinės teisės daktaras.

Lietuvoje studijuojama aukštosiose mokyklose. VDU Katalikų teologijos fakultete veikia Bažnytinės teisės katedra, rengiamos podiplominės studijos (suteikiamas teologijos magistro laipsnis). Dėstoma kunigų seminarijose, MRU, VU ir kt.