Viešoji teisė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Viešoji teisė (lot. ius publicum) - teisės sistemos dalis; visuma teisės normų, reguliuojančių viešąjį administravimą, viešosios valdžios subjektų (ir jų institucijų) statusą, organizaciją, santvarką, subjektų tarpusavio santykius ir santykius su privatinės teisės (ius privatum) subjektais.

Viešoji ir privatinė teisė buvo skiriama jau romėnų teisėje. Šiuolaikinėje teisės teorijoje viešoji teisė atribojama pagal reguliavimo metodą, dalyką; germaniškosios teisės valstybėse paplitusi Modifikuotoji subjektų teorija (Modifizierte Subjektstheorie), be to yra žinoma Subordinacijos teorija (Subordinationstheorie).

Požymiai[taisyti | redaguoti kodą]

Reguliavimo metodas - imperatyvinis, būdingos imperatyvinės teisės normos. Teisinių santykių požymiai - subordinacija, pavaldumas, reguliatyvumas. Imperatyvių normų, t. y. tokių, kurios santykių dalyviams yra adresuojamos įsakmia forma, yra visoje teisės sistemoje - tiek privatinės, tiek ir viešosios teisės šakose. Viešosios teisės subjektai - viešieji juridiniai asmenys, privatūs asmenys.

Viešieji teisiniai santykiai gali susiklostyti tarp įvairių asmenų, netgi tarp privačių. Pavyzdžiui, įgyvendinant viešojo administravimo (viešąsias) funkcijas, jas įgalioti vykdyti yra ne tik viešosios valdžios subjektai, bet ir privatūs asmenys (Lietuvoje tokie asmenys - notaras, teismo antstolis). Tokiu atveju tarp privačių asmenų susiklosto ne privatiniai, bet subordinaciniai teisiniai santykiai, jei yra pagal atitinkamą kompetenciją yra vykdomas viešasis administravimas, valstybės pavestos funkcijos.

Šakos[taisyti | redaguoti kodą]

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Kock/Stüwe/Wolffgang/Zimmermann: Öffentliches Recht und Europarecht. 3. Auflage. nwb, Herne 2004, ISBN 3-482-48343-4