Antroji Kubos okupacija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kubos laikinoji vyriausybė
JAV okupacija
←
1906 – 1909 →
Flag herbas
Vėliava Herbas
Location of
Location of
Sostinė Havana
Kalbos ispanų, anglų
Valdymo forma Okupacija
Laikinasis gubernatorius
 1906 Viljamas Hovardas Taftas
 1906–1909 Charles Edward Magoon
Era XX amžius
 - JAV įsiveržimas 1906 m. rugsėjo 28 d. d.
 - Visiškas atsitraukimas 1909 m. vasario 6 d. d.

Antroji Kubos okupacija, oficialiai vadinama Kubos laikinoji vyriausybė (angl. Provisional Government of Cuba) – Jungtinių Amerikos Valstijų karinių pajėgų įvykdyta Kubos okupacija, trukusi nuo 1906 m. rugsėjo iki 1909 m. vasario.

Žlugus Kubos prezidento Tomaso Estrados Palma vyriausybei, JAV prezidentas Teodoras Ruzveltas įsakė JAV karinėms pajėgoms įžengti į Kubą. Jų misija buvo užkirsti kelią kubiečių tarpusavio kovoms, apsaugoti JAV ekonominius interesus Kuboje ir surengti laisvus rinkimus, kad būtų sudaryta nauja ir teisėta vyriausybė. 1908 m. lapkričio mėn. išrinkus Chosė Migelį Gomesą, JAV pareigūnai nusprendė, kad padėtis Kuboje pakankamai stabili, kad JAV galėtų išvesti savo kariuomenę, ir ši okupacija buvo baigta 1909 m. vasario mėn.[1][2]

Ankstesnė okupacija truko 1898–1902 m., nuo taikos tarp Jungtinių Amerikos Valstijų ir Ispanijos sudarymo pasibaigus Ispanijos-Amerikos karui iki Kubos Respublikos įkūrimo.

Prieš okupaciją[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

JAV vaidmuo Kubos reikaluose, jų atsakomybė ir prerogatyvos kilo iš 1903 m. Kubos ir Amerikos santykių sutarties, kurią Kuba ir Jungtinės Amerikos Valstijos pasirašė 1903 m. gegužės 22 d. ir ratifikavo 1904 m. III straipsnyje buvo nurodyta:

Kubos Vyriausybė sutinka, kad Jungtinės Amerikos Valstijos galėtų pasinaudoti teise įsikišti, siekdamos išsaugoti Kubos nepriklausomybę, išlaikyti vyriausybę, tinkamą gyvybei, nuosavybei ir asmens laisvei apsaugoti, ir vykdyti Paryžiaus sutartimi Jungtinėms Amerikos Valstijoms nustatytus įsipareigojimus Kubos atžvilgiu, kuriuos dabar turi prisiimti ir prisiima Kubos Vyriausybė.

Konfliktas tarp Kubos politinių partijų prasidėjo per 1905 m. rugsėjo mėn. prezidento rinkimus, kuriuose Estrada Palma ir jo partija suklastojo rinkimus, kad užtikrintų pergalę prieš liberalų kandidatą Chosė Migelį Gomesą. 1906 m. rugpjūčio mėn. liberalai surengė sukilimą. Abi pusės siekė JAV karinės intervencijos: vyriausybė tikėjosi paramos malšinant sukilimą, o jos oponentai – naujų, prižiūrimų rinkimų. Kai Estrada Palma paprašė JAV karių, prezidentas Ruzveltas iš pradžių nenorėjo jų siųsti. Jis pasiuntė karo sekretorių Viljamą Taftą ir valstybės sekretoriaus padėjėją Robertą Beikoną surengti diskusijų, siekiant derybomis išspręsti nesutarimus. Rugsėjo 19 d. atvykę Taftas ir Beikonas susitiko su abiejų partijų vadovais. Kai Estrada Palma pripažino, kad Ruzveltas nėra pasirengęs palaikyti jo pozicijos, 1906 m. rugsėjo 28 d. jis atsistatydino.[3]

Viljamas Hovardas Taftas 1908 m.

Okupacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kitą dieną po jo atsistatydinimo sekretorius Taftas, remdamasis 1903 m. sutarties sąlygomis, įsteigė Kubos laikinąją vyriausybę ir paskyrė save laikinuoju Kubos gubernatoriumi.[4][5] JAV laikinosios vyriausybės de jure valdžia buvo nustatyta tuometinio karo sekretoriaus ir pirmojo Kubos laikinojo gubernatoriaus Viljamo Tafto proklamacijoje, kurią jis paskelbė iš karto po to, kai 1906 m. rugsėjo 29 d. buvo įsteigta JAV laikinoji vyriausybė.

1906 m. spalio 23 d. prezidentas Ruzveltas išleido įsakymą, kuriuo patvirtino Tafto veiksmus.[4] JAV pareigūnai įsakė Jungtinių Valstijų karinėms jūrų pajėgoms išlaipinti jūrų pėstininkų brigadą. Vadovaujami pulkininko Littleton Waller, jie turėjo saugoti Amerikos piliečius ir patruliuoti saloje, kol atvyks reguliarioji kariuomenė. Sukilėliai nesipriešino ir amerikiečių įsikišimą laikė sėkmės ženklu. JAV kariuomenės generolas Frederick Funston prižiūrėjo sukilėlių pasidavimą dar prieš atvykstant kariuomenei. Tačiau netrukus Funston atsistatydino, o jį pakeitė generolas James Franklin Bell.[1][6]

Atvykus kariuomenei sukilėliai jau buvo pasidavę, amerikiečiai daugiausia dėmesio skyrė kelių ir postų statybai. Iš viso per okupaciją buvo nutiesta 92 km naujų kelių, o kariuomenė įrengė apie trisdešimt įvairių postų tiek kaimo, tiek miesto vietovėse, įskaitant Gvantanamo įlankos karinio jūrų laivyno bazę. Karinė administracija nerimavo, kad jų kariai užsikrės vidurių šiltine, maliarija ir gonorėja, o per okupaciją dešimt procentų karių susirgo venerinėmis ligomis.[7]

Dauguma karių buvo dislokuoti Santa Klaros provincijoje, netoli gyventojų centrų ir strategiškai išdėstyti prie geležinkelių, kelių ir kitų laivybos kelių, kuriais buvo gabenamos cukranendrės. Tikėdamiesi būsimų politinių neramumų ir sukilimų, amerikiečiai suorganizavo Karinės žvalgybos skyrių (KŽS), kuris rinko informaciją apie Kubos karinį pajėgumą ir vyriausybės priešininkų turimus išteklius.[1][8] KŽS parengė visų 1906 m. sukilimo dalyvių pavardžių sąrašą ir išspausdino tikslius Kubos topografijos žemėlapius. Kiti daliniai reorganizavo ir mokė Kubos kaimo gvardiją (Guardia Rural Cubana), daugiausia dėmesio skirdami drausmės ir moralės gerinimui bei politiniais motyvais grindžiamų paaukštinimų panaikinimui. Šios pastangos buvo mažai veiksmingos, nes Kubos vyriausybė nusprendė vietoj Kaimo gvardijos akcentuoti reorganizuotą ir nuolatinę Kubos kariuomenę. Stipresnių ir nuolatinių karinių pajėgų kūrimas buvo prieštaringai vertinamas, nes galėjo pasitarnauti valdančiosios partijos politiniams interesams, tačiau jų šalininkai teigė, kad tik nuolatinės karinės pajėgos gali užtikrinti ilgalaikį stabilumą.

1906 m. spalio 13 d. laikinuoju Kubos gubernatoriumi tapo Charles Edward Magoon, kuris nusprendė, kad padėtis šalyje pakankamai stabili, kad būtų galima surengti rinkimus. Regioniniai rinkimai įvyko 1908 m. gegužės 25 d., o prezidento rinkimai – lapkričio 14 d. Abu rinkimus prižiūrėjo JAV kariškiai. Rinkimai įvyko be incidentų, o jais buvo išrinktas Chosė Migelis Gomesas. Jis pradėjo eiti pareigas 1909 m. sausio 28 d. JAV kariuomenė buvo išvesta per kelias ateinančias savaites, o paskutinės amerikiečių pajėgos paliko salos šalį 1909 m. vasario 6 d.[1][9][10]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 Beede, pg. 28-30
  2. ↑ http://www.dtic.mil/cgi-bin/GetTRDoc?Location=U2&doc=GetTRDoc.pdf&AD=ADA506295 Archyvuota kopija 2012-10-09 iš Wayback Machine projekto.
  3. ↑ Minger, Ralph Eldin. "William H. Taft and the United States Intervention in Cuba in 1906." The Hispanic American Historical Review. Vol. 41, No. 1 (Feb. 1961) , pp. 75–89. Duke University Press. https://www.jstor.org/stable/2509992
  4. ↑ 4,0 4,1 Records of the Provisional Government of Cuba, National Archives and Records Administration
  5. ↑ „William H. Taft in Cuba“. Suarchyvuotas originalas 2020-08-14. Nuoroda tikrinta 2022-03-14.
  6. ↑ United States War Department, pg. 313
  7. ↑ Musicant, I, The Banana Wars, 1990, New York: MacMillan Publishing Co., ISBN 0025882104, page 67
  8. ↑ „1906 Cuban Pacification Campaign“.
  9. ↑ Otero, pg. 157
  10. ↑ http://trove.nla.gov.au/newspaper/article/15033966

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Lockmiller, David. Magoon in Cuba: A History of the Second Intervention, 1906–1909 (Greenwood Press, 1969). ISBN 978-0-8371-2210-6.
  • Minger, Ralph Eldin. "William H. Taft and the United States intervention in Cuba in 1906." Hispanic American Historical Review 41.1 (1961): 75-89 online
  • Beede, Benjamin R. (1994). The War of 1898, and U.S. Interventions, 1898–1934: An Encyclopedia. Taylor & Francis. ISBN 0-8240-5624-8.
  • United States War Department (1907). Annual report of the Secretary of War, Part 3. United States Government Printing Office.
  • Otero, Juan Joaquin (1954). Libro De Cuba, Una Enciclopedia Ilustrada Que Abarca Las Ates, Las Letras, Las Ciencias, La Economia, La Politica, La Historia, La Docencia, Y ElProgreso General De La Nacion Cubana - Edicion Conmemorative del Cincuentenario de la Republica de Cuba, 1902-1952.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Antroji_Kubos_okupacija&oldid=7238199"