Antanas Pauliukas
| Antanas Pauliukas | |
|---|---|
| |
| A. Pauliukas kunigo sutanoje | |
| Gimė | 1868 m. rugsėjo 24 d. Teresdvaris, Subačiaus valsčius |
| Mirė | 1941 m. balandžio 18 d. (72 metai) Teresdvaris, Subačiaus valsčius |
| Palaidotas (-a) | Bigailių kapinėsė |
| Veikla | Lietuvos kunigas, knygnešys, kraštotyrininkas |
| Alma mater | 1890 m. Kauno kunigų seminarija |
| Žinomas (-a) už | 1918–1941 m. kasdien rašytą istoriškai vertingą dienoraštį |
Antanas Pauliukas (1868 m. rugsėjo 24 d. Teresdvaris, Subačiaus valsčius – 1941 m. balandžio 18 d. ten pat) – Lietuvos kunigas, knygnešys, kraštotyrininkas, nuo 1918 iki 1941 m. reguliariai rašęs dienoraštį – istorikų nuomone, vertingą to meto Lietuvos provincijos gyvenimo kroniką.[1][2]
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gimė daugiavaikėje pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Baigė 4 klases Šiaulių gimnazijoje, 1886–1890 m. mokėsi Kauno Žemaičių kunigų seminarijoje. 1891 m. įšventintas kunigu, paskirtas vikaru Gargžduose, 1896 m. – vikaru Papilėje, 1898 m. perkeltas į Dusetas. 1902–1917 m. tarnavo Šimonių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios kuratu, Kupiškio parapijos kunigu filialistu. Nuo 1917 m. buvo Troškūnų Švč. Trejybės parapijos klebonas, nuo 1929 m. – Pakruojo Šv. Jono Krikštytojo parapijos administratorius. 1932 m. dėl nusilpusios sveikatos iš pareigų atleistas, apsigyveno gimtajame Teresdvaryje, aptarnavo Bygailių koplyčią. 1935 m. kovą dvi savaites buvo Lapių klebonu.[2]
Veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Tarnaudamas Gargžduose ir kitur bendravo su knygnešystę rėmusiais kunigais Juozapu Viksva, Juozu Tumu, Kazimieru Pakalniškiu, Felicijonu Leliu ir kitais, iš Mažosios Lietuvos gabeno ir platino Aukštaitijoje lietuvišką spaudą, siuntė į Tilžę lietuviškus raštus spausdinimui, rašė ir spausdino publikacijas „Amerikos lietuvyje” ir „Panevėžio balse”. Šimonyse kartu su broliu vargonininku Mataušu subūrė chorą, 1910 m. įsteigė Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrių, 1912 m. suremontavo bažnyčią. Troškūnuose ugdė vikarus.[2]
Nuolat finansiškai rėmė brolio Jono ūkį Teresdvaryje, jį populiarino. Pats dažnai jame lankydavosi, priimdavo žymius to meto kultūros veikėjus – Vaižgantą, savo jaunystės bičiulį Maironį, Salomėją Nėrį, Vincę Jonuškaitę ir kitus. Jo dėka Teresdvaris tapo kultūros židiniu, jame vykdavo įvairūs vieši renginiai, buvo statomi spektakliai, ruošiamasi dainų šventėms.[3][4]
Dienoraštis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
A. Pauliukas nuo 1918 m. iki savo mirties beveik kasdien rašė dienoraštį,[a] vežiodavosi jį portfelyje kartu su maldaknyge. Jame pasakodavo apie orą, gamtą, kasdienius ūkio darbus, bažnyčios reikalus, patirtus įspūdžius kunigavimo vietose ir kelionėse.[1] Nemaža dienoraščio dalis skirta ir istorinių įvykių aprašymui. Būta ir ankstesnių dienoraščių, rašytų nuo 1911 m., tačiau seniausi A. Pauliuko rankraščiai neišliko – sudegė per Pirmąjį pasaulinį karą. Šeima išsaugojo 1918–1941 m. rankraščius, sukauptus 11 tvarkingai abiejose lapo pusėse prirašytų kontorinių knygų.[5] Rankraščių originalai nuskenuoti ir, 2014 m. duomenimis, saugomi Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje. 2017–2019 m. Lietuvos istorijos institutas, tarpininkaujant bibliotekai, išlikusių dienoraščių rinkinį išleido 3 knygose. Istorikų nuomone, dienoraščio didžiausia vertybė – autoriaus reguliariai kasdien fiksuojama tarpukario Lietuvos provincijos kasdienybė[6] ir netradicinis autoriaus požiūris į aplinką, įvykių vertinimas. Dienoraščiui būdinga vaizdinga ir taisyklinga kalba, nemaža humoro, juokingų įvykių.[7]
- a Kitas toks panašus atvejis Lietuvos istorijoje – teisininko Mykolo Romerio 1911–1945 m. kasdien rašytas dienoraštis.[5]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 Antanas Pauliukas. Dienynas, 1918–1941 m. Kn. 1, Panevėžio kraštas virtualiai. Nuoroda tikrinta 2024-04-13.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 Antanas Pauliukas, Anykštėnų biografijos žinynas, 2021-05-08. Nuoroda tikrinta 2024-04-12.
- ↑ Ingrida Nagrockienė, Paskutinis Teresdvario legendų sergėtojas, Sekundė, 2019-07-28. Nuoroda tikrinta 2024-04-12.
- ↑ Birutė Kronienė, Teresdvario ramybę drumsčia tik gyvieji, Delfi.lt, 2008-10-07. Nuoroda tikrinta 2024-04-11.
- ↑ 5,0 5,1 Unikalus pasakojimas apie tarpukario Lietuvą: karo pabaiga, visuomenės gyvenimas ir ispaniškas gripas, LRT, Lietuvos istorijos institutas, 2020-04-13. Nuoroda tikrinta 2024-04-13.
- ↑ Antanas Pauliukas. Dienynas, 1918–1941 m. Kn. 3, Panevėžio kraštas virtualiai. Nuoroda tikrinta 2024-04-13.
- ↑ Lina Rušėnienė, Kunigas dienoraštyje aprašė ir vyskupo reakciją į bordelį, Lietuvos rytas, 2014-12-17. Nuoroda tikrinta 2024-04-13.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
A. Pauliuko dienoraščių leidiniai Lietuvos viešųjų bibliotekų elektroniniame kataloge: