Juozas Tumas-Vaižgantas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Juozas Tumas-Vaižgantas
Vaizgantas.jpg
Gimė: 1869 m. rugsėjo 20 d.
Maleišiai, Svėdasų valsčius
Mirė: 1933 m. balandžio 29 d. (63 metai)
Kaunas
Tėvas: Anupras Tumas
Motina: Barbora Baltuškaitė-Tumienė
Veikla: rašytojas, literatūros istorikas, kritikas, visuomenės veikėjas, pedagogas, kunigas
Partija: Tautos pažangos partija
Alma mater: Kauno kunigų seminarija
Žymūs apdovanojimai:
Commons-logo.svg Vikiteka: Juozas Tumas-VaižgantasVikiteka

Juozas Tumas-Vaižgantas (1869 m. rugsėjo 20 d. Maleišiuose, Svėdasų valsčius – 1933 m. balandžio 29 d. Kaune) – Lietuvos rašytojas, spaudos darbuotojas, literatūros istorikas, kritikas, visuomenės veikėjas, pedagogas, kunigas.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Tėvai buvo pasiturintys ūkininkai. Šeimoje gimė 10 vaikų, iš kurių išaugo tik penki, dar penki broliai mirė vaikystėje. Juozas buvo jauniausias, 10-as vaikas šeimoje. [1] 18791881 m. mokėsi Kunigiškių pradžios mokykloje.

1881–1888 m. mokėsi Daugpilio realinėje gimnazijoje. 1888 m. rudenį įstojo į Kauno kunigų seminariją. Įsitraukė į slaptos lietuvių klierikų Lietuvos mylėtojų draugijos veiklą, o vėliau perėjo į Šv. Kazimiero draugiją. 1890 m. parašė pirmąją korespondenciją į laikraštį „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“. 1893 m. lapkričio 28 d. įšventintas kunigu ir paskirtas vikaru į Jelgavą. 1895 m. dėl konflikto su kunigais ir dekanu E. Roppu perkeltas vikaru į Mosėdį.

1896 m. buvo vienas iš „Tėvynės sargo“ išleidimo iniciatorių, 18971902 m. faktinis jo redaktorius. Palaikė ryšius su vietos knygnešiais, rūpinosi slapta jų draugija, gaudavo draudžiamos spaudos, ją platindavo, mokė vaikus skaityti. 1896 m. spalio 2 d. Vaižganto brolis Jonas buvo areštuotas gabenantis draudžiamą spaudą.

1898 m. rugpjūčio 10 d. perkeltas vikaru į Kulius (Kretingos apskritis). Čia vėl aktyviai įsitraukė į knygnešių veiklą ir slaptųjų mokyklų kūrimą, slėptuvę spaudai įrengė klebonijoje. 1900 m. pradėjo leisti laikraštį „Žinyčia“. Dėl lenkomanų dvarininkų ir kunigų skundų 1901 m. iškeltas į Micaičius (Kuršėnų valsčius), o po 10 mėnesių – į Vadaktėlius (Krekenavos valsčius).

19021905 m. kunigavo Vadaktėlių Šv. Jono Nepomuko bažnyčioje. Čia toliau redagavo nelegalius laikraščius. Nuo 1902 m. lapkričio 28 d. buvo slaptai policijos sekamas kaip nepatikimas. 1905 m. dalyvavo Didžiajame Vilniaus seime, kūrė lietuviškas mokyklas, organizavo lietuvišką valsčiaus savivaldybę.

19061911 m. gyveno Vilniuje, 1907 m. dirbo dienraščio „Vilniaus žinios“, 1907–1911 m. laikraščio „Viltis“ redakcijose. 1911 m. paskirtas Laižuvos klebonu. Tuo pačiu metu išvyko į Ameriką „Saulės“ draugijos reikalais ir praleido ten 3 mėnesius, o grįžęs parašė knygą apie emigrantų gyvenimą.

Juozas Tumas-Vaižgantas 1921 m.

1914 m. atleistas iš Laižuvos klebono pareigų, išvyko į Rygą, kur dirbo „Rygos garso“ redakcijoje. 1915 m. pakviestas į Petrogradą, vienas Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti veikėjų. Čia įsijungė į politinę veiklą: įkūrė Tautos pažangos partiją, dalyvavo Rusijos lietuvių seime, pasaulio lietuvių konferencijoje Stokholme.

1918 m. grįžo į Lietuvą ir Vilniuje dalyvavo kultūrinėje veikloje, redagavo „Lietuvos aidą“. 1919 m. pradėjo leisti laikraštį „Nepriklausoma Lietuva“. 1920 m. persikėlė į Kauną. 1920 m. redagavo laikraštį „Tauta“, 19211922 m. tęstinį žurnalinį leidinį „Mūsų senovė“. 1920–1932 m. Vytauto bažnyčios rektorius. 1922–1929 m. Lietuvos universitete dėstė lietuvių literatūros istoriją, 1924 m. suteiktas docento vardas, 1929 m. – garbės daktaro laipsnis. Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjungos signataras, pirmasis jos pirmininkas. [2]

1921 m. įkūrė Lietuvai pagražinti draugiją ir 1921–1924 m. jai vadovavo.

Pagal savo testamente užrašytą norą Vaižgantas palaidotas šalia Vytauto bažnyčios Kaune, nors irgi buvo išreiškęs pageidavimą amžinojo poilsio atgulti Marikonių koplyčioje Svėdasuose.[3]

Kūryba[taisyti | redaguoti kodą]

Publicistinius straipsnius spausdino nuo 1890 m., grožinę kūrybą – nuo 1897 m. Grožinius kūrinius daugiausia pasirašinėjo Vaižganto slapyvardžiu, literatūros istorijos ir kritikos darbus – pavarde.

Kūrybos bruožai: publicistinis pradas, lietuvių tautos būdo, jos kultūros prigimties apmąstymai, vienišo žmogaus jausmų ir etinių nuostatų, aistrų bei valios susidūrimas.

Kūriniai[taisyti | redaguoti kodą]

  • "Dėdės ir dėdienės".
Vaižganto užrašai

Rinktiniai raštai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Vaižganto raštai: 19 t. – Kaunas; Vilnius: Švyturys, 1922–1938.
  • Raštai: 3 t. – Kassel-Mattenberg, 1948.
  • Rinktiniai raštai: 2 t. – Vilnius: Valst. grož. lit. leidykla, 1957.
  • Raštai. – Vilnius, 1994 (leidyba tęsiama).

Knygos[taisyti | redaguoti kodą]

  • Vaizdeliai. – Tilžė, 1902. 60 p.
  • Scėniškieji vaizdeljai. – Peterburgas, 1906. – 98 p.
  • Šis tas: trys Vaižganto apysakėlės. – Shenandoah, 1906. – 18 p.
  • Vaizdeliai. – Tilžė, 1908. – 60 p.
  • Ten gera, kur mūsų nėra, arba neapleiskime Tėvynės!: pasakojimai, kaip mūsų išeiviams sekasi Amerikoje. – Kaunas, 1912. – 224 p.
  • Scenos vaizdai: monologai ir dialogai. – Ryga, 1913. – 116 p.
  • Karo vaizdai; Rimai ir nerimai. – Ryga, 1915. – 136 p.
  • Alegorijų vaizdai. – Petrapilis, 1916. – 136 p.
  • Lietuvos žodis: šių dienų apsakymėlis. – Petrapilis, 1916. – 64 p.
  • Vanduo ir oras. – Petrapilis, 1917. – 31 p.
  • Pragiedruliai: 2 kn. – Vilnius: Švyturys, 1918–1920.
  • Aplink Baltiją: kas jau yra pajūryje ir kas dar norėtų ten būti. – Vilnius: Švyturys, 1919. – 95 p.
  • Tiesiant kelią Lietuvos nepriklausomybei, 1916–1917 m. – Vilnius, 1919.
  • Jaunam veikėjui: 20 feljetonų. – Kaunas, 1925. – 151 p.
  • Kanauninkas Petras Legeckas ir jo gyvenimo nuotykiai. – Marijampolė, 1930. – 43 p.
  • Pragieduliai: vaizdai kovos dėl kultūros: 4 t. – Kaunas, 1942–1944.
  • Dėdės ir dėdienės. – Kaunas: Valstybinė grož. literatūros leidykla, 1945. – 124 p.
  • Vaizdai. – Kaunas: Valst. grož. literatūros leidykla, 1947. – 582 p.
  • Pragiedruliai: 3 t. – Kassel-Mattenberg: Aistia, 1948.
  • Dėdės ir dėdienės. – Kassel-Mattenberg: Aistia, 1949. – 175 p.
  • Rinktinė (Mokinio biblioteka). – Kaunas: Valst. ped. literatūros leidykla, 1956.
  • Dėdės ir dėdienės. – Vilnius: Valst. grož. literatūros leidykla, 1963. – 99 p.
  • Dėdės ir dėdienės (Mokinio biblioteka). – Kaunas: Šviesa, 1967. – 95 p.
  • Rimai ir Nerimai. – Chicago, 1969. – 55 p.
  • Pragiedruliai: vaizdai kovos dėl kultūros: 2 d. – Vilnius: Vaga, 1969.
  • Valiulio pasaka: apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1969. – 240 p.
  • Tiesiant kelią Lietuvos nepriklausomybei, 1916–1917 m. – Chicago: Ped. Lituanistikos institutas, 1969.
  • Mikutis gamtininkas. – Vilnius: Vaga, 1972. – 111 p.
  • Dėdės ir dėdienės; Nebylys; Rimai ir Nerimai: apysakos. – Vilnius: Vaga, 1974. – 236 p.
  • Dėdės ir dėdienės: apysaka (Mokinio biblioteka). – Kaunas: Šviesa, 1978. – 95 p.
  • Valiulio pasaka: apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1978. – 288 p.
  • Rimai ir Nerimai: apysakos ir apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1979. – 421 p.
  • Napalys darbus dirba. – Vilnius: Vaga, 1983. – 31 p.
  • Apysakos, apsakymai, vaizdai. – Kaunas: Šviesa, 1984. – 368 p.
  • Pragiedruliai: vaizdai kovos dėl kultūros. – Vilnius: Vaga, 1989. – 652 p.
  • Nebylys. – Vilnius: Vaga, 1995. – 124 p.
  • Mikutis gamtininkas. – Kaunas: Spindulys, 1997. – 136 p.
  • Laiškai Klimams. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998. – 453 p.
  • Dėdės ir dėdienės; Nebylys (Skaitinių serija; 23). – Vilnius: Baltos lankos, 1998. – 189 p.

Svarbiausias Vaižganto kūrinys – „Pragiedruliai“. Jo dalys:

  • Gondingos kraštas (apie Žemaitiją):
    • praktiškumas
    • ūkinė pažanga
    • kova prieš lietuvių spaudos draudimą
  • Vadovų kraštas (apie Aukštaitiją)
    • tautos dvasia
    • doroviniai kultūros pagrindai:
      • rūpestingumas
      • gyvas gamtos jausmas
      • atidumas
      • atjauta
    • legendos, mitai

Įvertinimas[taisyti | redaguoti kodą]

Atminimo įamžinimas[taisyti | redaguoti kodą]

Paminklas Maleišiuose
  • Tumų gimtojoje sodyboje jokių pastatų nebėra išlikę, tik aptverta sodybvietė. Pastatus nusikėlimui dar 1910 m. išpardavė brolis Jonas, neturėjęs polinkio ūkininkauti. Sodybą mena jos maketas (aut. Leonas Juozonis), padarytas pagal Vaižganto sūnėno Andriaus Tumo parodymus ir saugomas memorialiniame bute-muziejuje[4].
  • Vaižgato gimtajame Svėdasų krašte (Anykščių rajonas) jau 22 metus veikia Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejus, įkurtas Kunigiškių kaime buvusios pradžios mokyklos pastate. Šią mokyklą lankė ir Vaižgantas, vėliau mokykla vadinosi kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto vardu.
  • Vaižganto muziejus, Ustronės sodyba, Panevėžio raj.
  • Vaižganto memorialinis butas-muziejus, prie Vytauto bažnyčios, Kaunas.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Nusilenkime Vaižganto žemei…: fotoalbumas (sud. Vytautas Bagdonas). – Utena: Utenos Indra, 2009. – 151 p.: iliustr. – ISBN 978-609-95045-0-6
  • Neužmirštamas Vaižgantas: atsiminimai, esė, laiškai (sud. Alfas Pakėnas). – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. – 487 p.: iliustr. – ISBN 978-9986-39-619-2

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Vikicitatos