Knygnešystė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Knygnešių sienelė
Motiejus Valančius

KnygnešystėXIX a. Lietuvos istorijos fenomenas, nukreiptas prieš carinės Rusijos vykdytą lietuviškos spaudos ir raidyno draudimo politiką, trukusią 40 metų, pasireiškęs lietuviškų leidinių spausdinimu užsienyje, daugiausiai tuometinėje Prūsijoje, Mažojoje Lietuvoje bei Amerikoje, nelegaliu gabenimu per sieną ir platinimu. Persekiotas rusų valdžios.

Knygnešystės muziejus yra Ustronės sodyboje (Panevėžio rajonas).

2004 m. UNESCO knygnešystę įvertino kaip unikalią ir pasaulyje neturinčią atitikmenų.

Istorija

Nuslopinus 1863–1864 m. sukilimą Lietuvoje, 1865 m. rugsėjo 23 d. Rusijos vidaus reikalų ministras Piotras Valujevas, tęsdamas represijas, išleido aplinkraštį Nr. 141, draudžiantį spausdinti lotyniškomis raidėmis, lietuvių ir žemaičių tarmėmis. Taip buvo įformintas spaudos draudimas.

Pasipriešinimą spaudos draudimui iš pradžių organizavo katalikų bažnyčios atstovai. Vyskupas Motiejus Valančius įkūrė pirmąją žinomą lietuviškų knygų platinimo, knygnešių organizaciją.

Knygnešystė atsirado kaip pasipriešinimas caro valdžios veiklai, nukreiptai prieš Lietuvos katalikų bažnyčią, uždraudus lietuviškas maldaknyges ir diegiant provoslavybę. Vyskupas Motiejus Valančius per Aukštaitijos šviesuolį Jurgį Bielinį 18661867 m. persiuntė kunigui Jonui Zabermanui pinigų į Mažąją Lietuvą spaustuvės atidarymui, o netrukus ir 9 brošiūrų tekstus, raginančius kovoti prieš rusinimo politiką. Vėliau atsirado kiti spaudos platinimo centrai. Svarbiausi jų – Sudarge su kun. Martynu Sederevičiumi, Šilo Pavėžupio dvare su Vladu Putvinskiu, Povilu Višinskiu ir Morta Zauniūte, Seinų kunigų seminarijoje, Kauno kunigų seminarijoje, Kretingos vienuolyne. Vilniuje kun. Juozapas Ambraziejus-Ambrozevičius, inž. Jonas Bortkevičius, dr. Andrius Domaševičius, Jonas Jasmantas, Donatas Malinauskas, Povilas Matulionis, Elijošius Nonevičius, Liepšinskis, kun. Valentinas Urbanavičius, broliai Antanas, Jonas ir Petras Vileišiai apsijungė į organizaciją Dvylika Vilniaus apaštalų, kuri siekė iš lenkų valdomos kurijos susigrąžinti bent vieną bažnyčią lietuviams. 1901 m. organizacija savo tikslą pasiekė – lietuviai atgavo Šv. Mikalojaus bažnyčią.

Žemaitijoje spaudą aktyviai platino kun. Marcijonas Povilas Jurgaitis, Dominykas Vičas, Suvalkų krašte – Petras Mikolainis-Noveskis, Juozas Kancleris (sumuštas žandarų buvo išprotėjęs), Vilniaus krašte – kun. Silvestras Gimžauskas, Rytų Lietuvoje – Stanislovas Didžiulis, Rygoje – policininkas Juozas Miliauskas-Miglovara. Vėliau susikūrė veiklios knygnešystės organizacijos – Garšvių, „Sietynas“, „Atgaja“, „Teisybė“, „Prievarta“, „Aušrinė“, „Atžala“, „Lizdas“, „Akstinas“, „Spindulys“, „Svirplys“, „Žiburėlis“, „Žvaigždė“, Mintaujos gimnazistų – „Kūdikis“.

Lietuviški leidiniai spausdinti tuometinėje Vokietijos teritorijoje – Tilžėje, Ragainėje, Vydūno kaimynystėje Bitėnuose, Priekulėje, Klaipėdoje. Knygnešystė glaudžiai susijusi ir su taip vadintomis daraktorių mokyklomis.

Ilgainiui Lietuvoje neliko nei vieno miestelio ar bažnytkaimio, kur nebūtų galima įsigyti lietuviškos spaudos. Ištisą platintojų armiją sudarė zakristijonai, škaplierininkai, pamaldžios moterėlės ir save pašventusios vienuolystei. Apie veiklos mastą kalba skaičiai: 19001902 m. caro valdžiai pavyko konfiskuoti net 56 tūkst. spaudinių.

Knygnešiai, sulaikyti prie tuometinės Vokietijos – Rusijos sienos, caro žandarų buvo mušami, kankinami, o pastebėti ir nesustoję – šaudomi vietoje. Sugautus ir nuteistus knygnešius dažniausiai tremdavo į Sibirą, kartais – į Mogiliovo, Smolensko sritis, sodindavo į kalėjimą nuo 1 iki 5 metų laikotarpiui.

Šis kultūrinis sąjūdis, kurio dalyviai daugiausia buvo valstiečiai, ir kuris laikomas lietuvių tautinio sąjūdžio dalimi, padėjo pamatus Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui 1918 m. ir išliko svarbiu tautinės savimonės išsaugojimui ligi šių dienų. Daugelio knygnešių atsiminimai ir istorijos buvo išleistos 1926 m. knygoje „Knygnešys“. Jurgis Bielinis, knygnešys, sukūręs lietuviškos spaudos nelegalaus platinimo tinklą, gimė 1846 m. kovo 16 d. Ši diena kalendoriuose minima kaip Knygnešio diena.

Alternatyvūs vertinimai

Nors neginčijamas knygnešystės teigiamas poveikis nacionalinių etninės lietuvių tautos jausmų ugdymui, tačiau pateikiamas ir alternatyvus reiškinio vertinimas - knygnešystė buvo tik viena iš tuo metu populiarios kontrabandinės veiklos rūšių. Dėl oficialaus draudimo spauda lietuvių kalba turėjo didelę paklausą ir šia kontrabandine veikla užsiimantiems asmenims garantavo nepagrįstai didelę pelno normą. Tai buvo dar viena paskata, kodėl veiklą aktyviai vykdė gana didelė piliečių dalis.

Centrai

Literatūra

  • „Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai“, 1864-1904: žinynas (sud. Benjaminas Kaluškevičius, Kazys Misius) - Vilnius: Diemedžio leidykla, 2009. - 670 p.: iliustr. - ISBN 978-9986-23-117-2
  • „Radviliškio krašto knygnešiai ir jų pagalbininkai: bibliografijos žinynas“. - Radviliškis: Radviliškio rajono savivaldybės viešoji biblioteka, 2009. - 131 p. - ISBN 978-609-8034-00-4
  • Benjaminas Kaluškevičius, Ona žemaitytė–Narkevičienė. „Šimtas knygnešių: knygnešių sienelės vardai“. Vilnius, 1998. – ISBN 9986-9175-0-6

Nuorodos