Anne Louise Germaine de Staël

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Anne Louise Germaine de Staël
Madame de Staël.jpg
Gimė: 1766 m. balandžio 12 d.
Mirė: 1817 m. liepos 17 d.)
Veikla: prancūziškai kalbanti šveicarų kilmės autorė

Anne Louise Germaine de Staël (mergautinė pavardė – Necker, labiau žinoma kaip Ponia de Staël, 1766 m. balandžio 12 d. – 1817 m. liepos 17 d.) – prancūziškai kalbanti šveicarų kilmės autorė, gyvenusi Paryžiuje bei užsienyje. Ji turėjo didelės įtakos literatūriniam skoniui XVIIXIX amžių sandūroje.

Vaikystė[taisyti | redaguoti kodą]

Anne Louise Germaine Necker gimė Paryžiuje (Prancūzija). Jos tėvas buvo garsus Šveicarijos valstybės veikėjas Jacques Necker, Prancūzijos vyriausias finansų direktorius (dabar Finansų ministras) valdant karaliui Louis XVI. Motina, Suzanne Curchod, žinoma kaip ankstyvoji anglų istoriko Edward Gibbon meilė ir vieno iš iš populiariausių to meto Paryžiaus salono savininkė. Ponia Necker, nepaisant jos talentų, grožio ir meilės mąstančiai, filosofiškai visuomenei, buvo itin padori, uždaro būdo bei santūri moteris. Todėl savo dukterį ji buvo linkusi auklėti griežtai ir sistemingai. Bet, būsimoji Ponia de Staël jau nuo pat mažumės buvo išdykus, koketiška bei aistringai troško dėmesio ir pripažinimo. Būtent dėl šių priežasčių Germaine atitolo nuo mamos ir pradėjo artimiau bendrauti su tėvu.

Ji turėjo neįtikėtinų intelektinių gabumų, todėl rašyti pradėjo labai anksti, bet viešintis nepanoro. Besaikės studijos ir dažni intelektualiniai susijaudinimai pakenkė jos sveikatai. Visgi nėra abejonių, kad Jacques Necker’o pašalinimas iš darbo ir po to sekęs šeimos pasitraukimas iš Paryžiaus elitinio bruzdesio atnešė merginai naudos.

Kelis metus jie gyveno tėvo dvare šalia Ženevos ežero. Po to keliavo po Prancūziją kol galiausiai 1785 metais jie grįžo į Paryžių ar bent jau jo priemestį. Čia jaunoji dama tęsė literatūrinį darbą ir parašė novelę "Sophie", kuri buvo išleista 1786 m., bei tragediją "Jeanne Grey", kuri buvo išleista 1790 m.

Santuoka[taisyti | redaguoti kodą]

Sklando legendos, kad ja domėjosi William Pitt jaunesnysis (1783 metais tapęs jauniausiu ministru pirmininku), bet galop ji visgi ištekėjo už Erik Magnus Staël von Holstein’o, Švedijos ambasadoriaus Prancūzijoje. Ambicingai ir turtingai paveldėtojai vargu ar santuoka atrodė tokia viliojanti, bet po ilgų derybų, Švedijos karalius užtikrino, kad Erikas ambasadoriumi bus 12 metų, o jo atsitraukimo atveju, jai bus užtikrinta kompensacija. Jie susituokė 1786 metais sausio 14 dieną.

Jam buvo 37, jai – 20 metų. Ponia de Staël buvo apkaltinta išlaidumu, vėliau šioje santuokoje buvo draugiškas daiktų pasidalinimas. Bet tai tebuvo paprasčiausias formalumas, atrodo, santuoka pateisino abiejų lūkesčius, nors jie ir nebuvo prisirišę vienas prie kito. Jie turėjo tris vaikus, niekada nesibardavo. Baronas buvo turtingas, o jo žmona užėmė daug aukštesnę vietą visuomenėje, nei būtų galėjusi užimti ištekėdama už bet kurio kito prancūzo.

Revoliucinė veikla[taisyti | redaguoti kodą]

1788 metais pasirodė pirmoji knyga, jos vardu ("Sophie" buvo išleista anksčiau, bet anonimiškai), "Lettres sur J. J. Rousseau", aistringa panegirika, kuri atskleidė akivaizdų talentą, bet taip pat ir kritinio įžvalgumo trūkumą. Tuo metu ji buvo labai entuziastingai nusiteikusi Rusoizmo ir konstitucionalizmo derinio politikoje atžvilgiu.

Jos pirmasis sūnus gimė savaitę prieš tai, kai jos tėvas praradęs populiarumą ir garbę paliko Prancūziją. Artėjant revoliucijai ambasadoriaus žmonos statusas jai suteikė apsaugą. Ji kelis kartus lankėsi Kopete (netoli Ženevos ežero), bet didžiąją revoliucinio laikotarpio dalį praleido Paryžiuje. Dieną prieš rugsėjo žudynes ji pabėgo.

Salonai Kopete ir Paryžiuje[taisyti | redaguoti kodą]

Po pabėgimo ji atvyko į Kopetą ir ten su savo draugais atidarė saloną. Pastarasis šią vietą padarė žinomą. 1793 metų vasarą ji parašė pamfletą apie karalienės egzekuciją. Po metų mirė jos mama, o Robespjero nuvertimas atvėrė kelią atgal į Paryžių. Jos vyras buvo akredituotas Švedijos regentu Prancūzijoje. Ponia de Staël vėl atidarė savo saloną Paryžiuje. Taip pat ji išleido keletą mažų kūrinių, tokių kaip "Sur l'influence des passions" (1796 m.) ir "Sur la litérature considérée dans ses rapports avec les institutions sociales" (1800 m.).

Tiek dėl asmeninių, tiek dėl politinių priežasčių ji atsidūrė Napoleono opozicijoje. Ji nuoširdžiai palaikė respublikos ar konstitucinės monarchijos idėjas, o net jei ir ne, tai jos ir Napoleono charakteriai buvo pernelyg panašūs, kad jie galėtų pripažinti, jog jie eina iš vien. 1797 metais ji oficialiai išsiskyrė su savo vyru, kuris 1799 metais buvo pašauktas atgal į Švediją. 1802 metais jis mirė. Be vyriausiojo sūnaus Augusto jie turėjo dar du vaikus – sūnų Albertą ir dukrą Albertiną.

Konfliktas su Napoleonu[taisyti | redaguoti kodą]

Tikslią datą kada prasidėjo konfliktas, kaip ponios de Staël gerbėjai vadina – dvikova su Napoleonu, sunku nustatyti. Sprendžiant iš knygos "Dix annees d'exil" pavadinimo, tai turėtų būti apie 1804 metai, bet jei spręsime pagal tai, kada paaiškėjo, jog pirmasis Prancūzijos vyras ir moteris norėjusi tapti pirmąja šalies dama kartu nesugyvens, tai dvikovos pradžia nusikeltų keletą metų atgal.

1802 metais ji išleido pirmą, tikrai vertą dėmesio romaną – "Delphine", kuriame Prancūzijos literatūra buvo supažindinta su femme incomprise (pranc. neįvertinta moteris). Kitų metų rudenį ji sugrįžo į Paryžių. Klausimas, jei ji nebūtų rodžius didžiulio noro pasilikti ar Napoleonas būtų ryžęsis ją ištremti. Bet kai ji pradėjo prašyti žmonių užtarimo Bonapartas nusprendė, kad geriau bus, jei niekas jos nesaugos. Jai buvo uždrausta gyventi Paryžiuje ir tuomet ji nusprendė keliauti į Vokietiją.

Gyvenimas Vokietijoje[taisyti | redaguoti kodą]

Ji keliavo kartu su Konstantinu, pro Mecą, Frankfurtą į Veimarą. Ten atvyko gruodį. Praleidusi ten žiemą, toliau keliavo į Berlyną kur susipažino su vokiečių poetų August Wilhelm Schlegel’iu. Jie tapo labai artimais draugais. Ji tęsė savo kelionę, kol galop nuvyko į Vieną ir sužinojo apie savo tėvo mirtį.

Ji grįžo į Kopetą kaip turtinga ir nepriklausoma namų šeimininkė, bet liūdesys dėl tėvo mirties buvo gilus ir nuoširdus. Čia ji praleido visą vasarą su nuostabia draugija, o rudenį nusprendė keliauti į Italiją kartu su Schlegel’iu ir Sismondi. Šioje kelionėje ji surinko medžiagą savo žymiausiam darbui "Corinne", kurio pagrindinis veikėjas buvo įkvėptas italų poeto Diodata Saluzzo Roero.

Iš kelionės grįžo 1805 m. ir beveik metus rašė "Corinne"; 1806 m. ji sulaužė tremties potvarkį ir netrukdoma gyveno šalia Paryžiaus. Netrukus pasirodė jos romanas "Corinne".

Tai buvo lyg priminimas apie savo egzistavimą. Imperijos policija ją vėl ištrėmė toliau nuo Paryžiaus, į Kopetą. Kaip jau įprasta ji ten užsibūvo tik vasarai, tad nusprendė vėl keliauti į Vokietiją, aplankant Frankfurtą, Berlyną ir Vieną. 1808 metais vėl grįžus prie Ženevos ežero ji pradėjo rašyti naują kūrinį "De l'Allemagne". Šis darbas užtruko beveik dvejus metus.

Nusipirkusi nekilnojamo turto Amerikoje nusprendė persikelti ten, bet pasiryžimas išleisti savo kūrinį Paryžiuje, privertė pasilikti. Ji parašė provokuojantį ir įžeidžiantį laišką imperatoriui, o jo atsakas buvo visų jos knygos egzempliorių (10 tūkst. kopijų) nusavinimas paskelbiant ją valstybės prieše ir ištrėmimas iš šalies.

Dar kartą ji atvyko į Kopetą, kur nusiraminimą rado jauno Šveicarijos pareigūno glėbyje. Jie susituokė 1811 metais. Visi matė esant tarp jų intymų ryšį, bet apie santuoką niekas nesužinojo iki jos mirties.

Gyvenimo pabaiga[taisyti | redaguoti kodą]

Po to kai jos draugai buvo nubausti už susitikinėjimą su ja, ji nusprendė išvykti iš Napoleono įtakos sferos. 1811 metais kovo 23 d. ji išvyko iš Kopeto į Vieną, kur gavo Austrijos pilietės pasą. O po to Galicijoje gavo ir Rusijos pilietės pasą, taip išsivaduodama iš Napoleono gniaužtų.

Per Rusiją, Suomiją ir Švediją ji atvyko į Angliją. Čia ji buvo draugiškai sutikta. Ja buvo labai žavimasi, o 1813 metais ji išleido knygą "De l'Allemagne". Kai Prancūzijoje į valdžią grįžo Louis XVIII, ji sugrįžo į tėvynę. 1816 metų vasarą visa šeima grįžo į Kopetą; čia juos dažnai lankydavo Lordas Baironas. Visgi 1816-1817 metų žiemą ji nusprendė praleisti Paryžiuje. Jos salonas buvo dažnai lankomas, bet ji jau apsiribojo savo kambariu. Liepos 14 dieną mirė.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Vikiteka