Šengeno erdvė
 Šengeno erdvė
Atvertos oro ir jūrų sienos į Šengeno erdvę
Šengeno erdvei atsivėrusios šalys
Ateityje ketinančios įstoti šalys | |
| susijusi su | Europos Sąjunga |
|---|---|
| Statistika | |
| Plotas | virš 4 mln. m² |
| Gyventojų | daugiau nei 400 mln. |
Šengeno erdvė veikia kaip viena valstybė tarptautinių kelionių požiūriu, joje yra išorės sienų kontrolė atvykstantiems ir išvykstantiems iš Šengeno erdvės, o pasienio kontrolės tarp šią erdvę sudarančių šalių nėra. Šengeno erdvę dabar sudaro 29 Europos šalys, turinčios daugiau nei 400 mln. gyventojų ir 4 mln. m² plotą.[1][2][3]
Šengeno sutartį pasirašiusios ir jos sąlygas įgyvendinusios šalys sudaro Šengeno zoną arba Šengeno erdvę. Šiuo metu tai yra 29 Europos šalys: 25 Europos Sąjungos šalys (visos, išskyrus Airiją ir Kiprą), Norvegija, Islandija, Lichtenšteinas ir Šveicarija.
Airija ir (anksčiau ir Jungtinė Karalystė) yra vadinama narė su išlygomis. Ji nėra pasirašiusios Šengeno sutarties, tačiau yra prisijungusi prie Šengeno informacinės sistemos.
Devynios iš dešimties 2004 metų Europos Sąjungos plėtros šalys (visos, išskyrus Kiprą) pilnateisėmis Šengeno narėmis tapo 2007 m. gruodžio 21 d., panaikinus vidinių sausumos ir jūrų sienų kontrolę. Oro sienų kontrolė panaikinta 2008 m. kovo 31 d.
Šveicarija, kurios piliečiai 2005 m. referendume apsisprendė teigiamai, pasirašė Šengeno sutartį. Šveicarija savo sausumos sienų kontrolę panaikino 2008 m. pabaigoje, o oro erdvės sienų kontrolę – 2009 m. kovo pabaigoje.
Kipras atidėjo narystę Šengeno erdvėje dėl pasienio problemų šiaurinėje salos dalyje.
Bulgarija ir Rumunija 2007 m. tapo ES narėmis, tačiau kol kas nėra visateisės Šengeno susitarimo dalyvės.
Narystė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Narystė (pateiktos sutarties įsigaliojimo datos, apie valstybių faktinę narystę skaitykite žemiau):
- 1985 m. birželio 14 d. − Belgija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija, Vokietijos Federacinė Respublika;
- 1990 m. spalio 3 d. − po Vokietijos susivienijimo į Šengeno erdvę įsiliejo Vokietijos Demokratinė Respublika;
- 1990 m. lapkričio 27 d. − Italija;
- 1992 m. birželio 25 d. − Ispanija, Portugalija;
- 1992 m. lapkričio 6 d. − Graikija;
- 1995 m. balandžio 28 d. − Austrija;
- 1996 m. gruodžio 19 d. − Danija, Islandija, Norvegija, Suomija, Švedija;
- 2000 m. gegužės 29 d. − narėmis su išlygomis tapo Airija, Jungtinė Karalystė;
- 2004 m. spalio 16 d. − Šveicarija;
- 2007 m. gruodžio 21 d. − Čekija, Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija, Malta, Slovakija, Slovėnija, Vengrija;
- 2011 m. gruodžio 13 d. − Lichtenšteinas;
- 2023 m. sausio 1 d. − Kroatija;[4]
- 2024 m. kovo 31 d. – Rumunija ir Bulgarija iš dalies integruotos į Šengeno erdvę.[5]
Šengeno informacinė sistema
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šengeno informacinė sistema padeda užtikrinti asmenų judėjimo kontrolę per Europos Sąjungos išorines sienas, leidžia efektyviai keistis informacija tarp valstybių narių apie ieškomus ar nepageidaujamus asmenis bei pavogtus daiktus: ginklus, asmens dokumentus, banknotus, transporto priemones.
Susiję straipsniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Europos Sąjungos Taryba: Šengeno erdvės paaiškinimas. Nuorodata tikrinta: 2024-04-23.
- ↑ Šengeno sutartis. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2024-04-23.
- ↑ „Schengen Agreement“. Britannica. Nuoroda tikrinta 2024-04-23.
- ↑ „Kroatija priimta į Šengeno erdvę, Bulgarijos ir Rumunijos siekis prisijungti blokuotas“. LRT. 2022-12-08. Nuoroda tikrinta 2022-12-08.
- ↑ „Rumunija ir Bulgarija iš dalies integruotos į Šengeno erdvę“. lrt.lt. 2023-12-31. Nuoroda tikrinta 2024-04-23.