Vytautas Rimkevičius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Vytautas Rimkevičius
Gimė 1930 m. gruodžio 26 d.
Ramoniškiai, Kidulių valsčius
Mirė 1991 m. sausio 20 d. (60 metų)
Vilnius
Sutuoktinis (-ė) Vytautė Žilinskaitė
Vaikai Marius Rimkevičius
Veikla prozininkas, dramaturgas
Alma mater 1954 m. Vilniaus pedagoginis institutas

Vytautas Rimkevičius (1930 m. gruodžio 26 d. Ramoniškiuose, Kidulių valsčiuje – 1991 m. sausio 20 d. Vilniuje) – Lietuvos prozininkas, dramaturgas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 1932 m. su tėvais gyveno Girėnų kaime. Mokėsi Šakių gimnazijoje. 19531959 m. dirbo žurnalo „Jaunimo gretos“ redakcijoje. 1954 m. baigė Vilniaus pedagoginio instituto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultetą. 1956 m. baigė Centrinę komjaunimo mokyklą prie VLKJS CK (žurnalistikos skyrių). 1959–1961 m. dirbo žurnalo „Pergalė“ redakcijoje. 19621967 m. Lietuvos kino studijos scenarijų skyriaus redaktorius. Nuo 1976 m. LSSR rašytojų sąjungos valdybos narys.[1]

Palaidotas Antakalnio kapinėse.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

V. Rimkevičius buvo vienas produktyviausių lietuvių novelistų, kas antri-treti metai leidęs stambius apsakymų ir novelių rinkinius. Eilėraščius pradėjo spausdinti 1953 metais. Pirmosios apybraižos, apsakymai spaudoje pasirodė 1955 metais.

Romane „Studentai“ (1957 m.) vaizdavo besimokančio jaunimo buitį, remdamasis socrealizmo programa svarstė moralinius, idėjinius konfliktus. Populiarioje dramoje „Vandens lelija“ (1959 m.) su romantiška patetika poetizavo komjaunimo aktyvistų-gimnazistų kovą prieš negatyviai piešiamus partizanus. Schemiškai plėtojama pokario tematika, sovietinės valdžios aukštinimo tendencija ryški ir kituose kūriniuose. Vėlesnėje kūryboje sprendė psichologines, etines ir buitines kasdienybės kolizijas.

Apsakymų bei novelių rinkiniuose varijuojamos kaimiečių ir miestiečių gyvenimo temos yra grindžiamos empiriška patirtimi, kuo nors išsiskiriančių personažų likimais ar psichologiniais portretais. Sukolektyvinto Lietuvos kaimo kasdienybė, buitis, darbas ir pramogos, neretai su komiškai išrutuliotais konfliktais, atskleidžiami rinkiniuose „Kaimo kronikos“ (1967 m.), „Girėnai“ (1971 m.), „27 išpažintys“ (1975 m.), „Ilgųjų šešėlių ramybė“ (1978 m.).

Kitą apsakymų grupę sudaro miesto istorijos ir dabarties vaizdai (rinkiniai „Nuosavas velnias“, 1970 m.; „Miesto novelės“, 1973 m.; „Vilniaus novelės“, 1981 m.; „Moterys ir vyrai“, 1983 m.; „Namai“, 1985 m.). Šiuose apsakymuose vyrauja inteligentų, menininkų, „originalių“ asmenybių portretai ir likimai, lyginant su kaimo tematikos kūriniais, čia daugiau dramatizmo, etinių sankirtų.

Dramos kūriniams („Ratas“, 1964 m.; „Girių kirtėjai“, 1970 m.; „Paskolinkit ašarų“, past. 1969 m., išsp. 1983 m.; „Ėjimas į Santa Krusą“, past. 1980 m.) būdinga emocingi tikroviški konfliktai, priešpriešomis grupuojami veikėjai, retsykiais iškylantys grotesko poetikos elementai.[2][3]

Parašė scenarijus vaidybiniams ir dokumentiniams filmams:

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Studentai: romanas. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1957. – 335 p.: iliustr.
  • Ratas: pjesė. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1964. – 114 p.
  • Kaimo kronikos. – Vilnius: Vaga, 1967. – 351 p.: iliustr.
  • Girių kirtėjai: 3-jų veiksmų pjesė. – Vilnius: Vaga, 1970. – 85 p.
  • Nuosavas velnias. – Vilnius: Vaga, 1970. – 349 p.
  • Girėnai: apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1971. – 276 p.
  • Miesto novelės. – Vilnius: Vaga, 1973. – 275 p.
  • Плывущая земля: рассказы. – Vilnius: Vaga, 1973. – 388 p.: iliustr.
  • 27 išpažintys: apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1975. – 283 p.
  • Ilgųjų šešėlių ramybė: apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1978. – 260 p.
  • Girėnai: apsakymų rinktinė. – Vilnius: Vaga, 1980. – 526 p.
  • Гиренай: рассказы. – Москва: Сов. писатель, 1981. – 279 p.
  • Vilniaus novelės. – Vilnius: Vaga, 1981. – 382 p.
  • Pjesės. – Vilnius: Vaga, 1983. – 356 p.
  • Moterys ir vyrai: novelės. – Vilnius: Vaga, 1984. – 389 p.
  • Namai: apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1985. – 318 p.
  • Studentai; Pjesės: romanas: pjesės. – Vilnius: Vaga, 1987. – 570 p.
  • Mažasis princas ir papa Antuanas: apysaka / iliustr. Jūratė Stauskaitė. – Vilnius: Vyturys, 1987. – 102 p.: iliustr.
  • Girėnai: novelės. – Vilnius: Vaga, 1989. – 491 p.
  • Nežinomieji; Gimė Rudas Kūdikėlis: apysakos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. – 266 p. – ISBN 9986-39-405-8

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. http://www.sakiai.rvb.lt/lt/krastotyra/122-vytautas-rimkevicius Archyvuota kopija 2014-03-24 iš Wayback Machine projekto.
  2. http://studijos.info/biblioteka/ziureti/rimkevicius-vytautas-52511.html Archyvuota kopija 2014-03-23 iš Wayback Machine projekto.
  3. Vytautas Rimkevičius. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 550-551
  4. Lietuvos kinematografininkai / Laimonas Tapinas. – Vilnius: Mintis, 1986. – 94 psl.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Vytautas Rimkevičius: bibliografija / Danutė Sipavičiūtė, Regina Varnienė. – Vilnius: Baltijos kopija, 2005. – 81 p.: portr. – ISBN 9955-568-23-2

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vikicitatos

Wikiquote logo
Wikiquote logo
  • [1] – keturios nespausdintos novelės
  • [2] – „Atviroji biblioteka“