Vytautas Grinius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Vytautas Grinius (1940 m. liepos 10 d. Pašaltuonių kaime, Raseinių rajone2013 m. gruodžio 28 d. Vilniuje) – Lietuvos ir Vengrijos žemės ūkio mokslininkas; Vengrijos lietuvių bendruomenės ir Lietuvos–Vengrijos kultūros bičiulių draugijų pirmininkas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mokėsi Raseinių gimnazijoje. 1963 m. baigęs Vilniaus universiteto Gamtos fakultetą, įgijo biologo specialybę. 19641969 m. dirbo Vilniaus universitete Probleminės laboratorijos vyr. moksliniu bendradarbiu, o 19691973 m. – vyr. moksliniu bendradarbiu Lietuvos žemdirbystės instituto Vokės filiale. 1974 m. apgynė žemės ūkio mokslų kandidato disertaciją.

Vilniuje tapo aktyviu saviveiklininku – dainavo Universiteto akademiniame mišriame chore ir Vyrų chore „Varpas“. Vienoje iš koncertinių kelionių susipažino su vengre Eva ir 1973 m. ją vedė. Išvyko gyventi į Vengriją, dirbo Augalų apsaugos stotyje, nuo 1980 m. – Chemijos pramonės mokslo tiriamajame institute Vesprėme. 1977 m. disertacija buvo nostrifikuota ir V.Griniui pripažintas agrarinių mokslų daktaro laipsnis. Gimė vaikai Ieva ir Adomas.

Visuomeninė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Buvo tarp Vengrijos lietuvių bendruomenės įkūrėjų, vėliau išrinktas ir jos pirmininku. 1991–ųjų metų Sausio dienomis Lietuvos bičiuliai Vengrijoje, inicijuojami dr. V. Griniaus, įkūrė „Lietuvių reabilitacinį fondą“, kurio lėšomis buvo nusiųsti vaistai ir tvarsliava nukentiejusiems. Keli sužeisti prie Vilniaus televizijos bokšto buvo gydomi Vengrijoje. Vytauto Griniaus pastangų dėka ši valstybė 1991 m. rugsėjo 2 d. pripažino Nepriklausomą Lietuvos Respubliką, vėliau buvo atkurti ir tarpukaryje užmegzti diplomatiniai santykiai. Jo iniciatyva buvo sukurtas vengrų pilnametražis dokumentinis filmas apie Lietuvos tremtinius „Mirusiųjų laisvė“.

1990 m. minint 1956 m. Vengrų tautos sukilimą, dr.V.Grinius pakvietė tautodailininkus Vidą CikanąLukšių ir Rimą ZinkevičiųUkmergės su pagalbinkais. Vesprėmo mieste buvo sukurtas ir atidengtas koplytstulpis. Dar vienas lietuviškas medinis drožinėtas paminklas iškilo Budapešte Kerepešio kapinėse. Jį autoriai – liaudies meistrai Adolfas TeresiusGarliavos ir Rimas Zinkevičius iš Ukmergės – taip pat skyrė dėl Vengrijos laisvės pokaryje kritusiems kovotojams.

1993 m. Vytautas Grinius grįžo į Lietuvą, 1999 m. Vilniuje įkūrė Lietuvos ir Vengrijos kultūros bičiulių draugiją, jai vadovavo. Buvo Vengrijos ambasadoriaus Lietuvoje garbės patarėjas. Rašė monografiją „Lietuvos ir Vengrijos istorijos paralelės“, kuri dėl autoriaus mirties liko nepabaigta.

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]