Vengrijos revoliucija (1956)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
1956-ųjų metų Vengrijos revoliucija
Šaltojo karo dalis
Data Spalio 23, 1956Lapkričio 10, 1956
Vieta Vengrija
Rezultatas Revoliucija nepavyko
Priešininkai
Flag of the Soviet Union.svg Sovietų Sąjunga;
Flag of Hungary (1949-1956).svg ÁVH (vengrų saugumas)
Flag of the Hungarian Revolution (1956).svg Ad hoc
Vietinė vengrų kariuomenė
Vadai
Flag of the Soviet Union.svg Nikita Chruščiovas
Flag of the Soviet Union.svg Ivanas Konevas
Flag of the Hungarian Revolution (1956).svg Imrė Nadis
Pajėgos
150 000 kareivių,
6 000 tankų
nežinomas skaičius milicijos pareigūnų ir kareivių
Aukos
722 žuvo,
1 251 sužeista[1]
2 500 žuvo
13 000 sužeista[2]
Vengrija-orn.png
Vengrijos istorija
Panonijos istorija
Vengrijos karalystė:
Arpadai > Anžu > Liuksemburgiečiai > Jogailaičiai
Osmanų imperija, Habsburgų monarchija
Austrija-Vengrija (Transleitanija)
Demokratinė Respublika > Tarybinė Respublika > Karalystė > Antroji Respublika
Vengrijos Liaudies Respublika
Vengrijos revoliucija (1956)
Demokratinė Vengrija
Paminklinė lenta Vengrijos revoliucijai atminti Vilniuje

1956-ųjų Vengrijos revoliucija – antisovietinis sukilimas Vengrijoje, kuris truko nuo 1956 m. spalio 23 iki lapkričio 10 d.[3]. Sukilimas prasidėjo 1956 m. spalio 23 d. studentų demonstracija Budapešte. Studentai buvo įsiveržę į radijo pastatą, bet jiems buvo sutrukdyta pareikšti savo reikalavimus. Revoliucija baigėsi lapkričio 10 d. įžengus sovietų kariuomenei užėmus Vengriją. Žuvo 2-3 tūkst. vengrų ir apie 750 sovietų karių, tūkstančiai buvo sužeista ir apie ketvirtį milijono gyventojų tapo pabėgėliais. Sukilimas revoliucija vadinamas dėl greitos vyriausybės ir socialinės politikos pasikeitimo bei ginkluotų pajėgų naudojimo siekiant politinių tikslų.

Po šios revoliucijos žymiai susilpnėjo parama marksizmui-leninizmui Vakarų šalyse.

Pradžia – spalio 23 d.[taisyti | redaguoti kodą]

1956 m. spalio 23 d. Budapešto Technikos universiteto studentai surengė demonstraciją solidarizuodamiesi su lenkų darbininkų sukilimu Poznanėje. Šia demonstracija siekta ir platesnių tikslų, prie jos prisijungė tūkstančiai demonstrantų. Demonstracija baigėsi Jozefo Bemo aikštėje Dunojaus Budos pusėje, kur perskaityti studentų reikalavimai. Kadangi stiprintuvai beveik nenaudoti, vis daugiau žmonių rinkosi į šią masinę sueigą. Dalis demonstrantų patraukė prie parlamento, o didžioji dalis – prie Radijo pastato Pešto pusėje. Ten jie norėjo savo reikalavimus paskelbti per valstybinį radiją. Tačiau iš Radijos pastato į demonstrantus atskleista ugnis. Iš vengrų karių gavę ginklų demonstrantai šturmavo pastatą.

Vakare apie 300 000 žmonių susirinko prie parlamento ir reikalavo spaudos bei žodžio laisvės, laisvų rinkimų, daugiau nepriklausomybės nuo Tarybų Sąjungos, taip pat – paskirti komunistą reformatorių Imrę Nadį vyriausybės vadovu. I. Nadis, kuris ragino demonstrantus skirstytis, netikėtai tą pačią naktį Vengrijos darbininkų partijos centrinio komiteto buvo paskirtas ministru pirmininku. Vakare demonstrantai nuvertė Josifo Stalino paminklą.

Tuo tarpu Tarybų Sąjunga jau pradėjo kištis į įvykius dar iki tol kol to paprašė partijos vadovas Ernő Gerő.

Nuo spalio 24 iki lapkričio 4 d.[taisyti | redaguoti kodą]

Spalio 24 d. sukilimas išplito į kitus miestus ir apėmė didelę šalies teritoriją. Buvo sudaromos darbininkų, revoliucinės ir tautinės tarybos. Šalyje pradėtas generalinis streikas. Pradėti leisti pirmi nepriklausomi laikraščiai.

Spalio 25 d. atstatydintas partijos vadovas Ernő Gerő. Prieš parlamento pastatą vengrų saugumas ÁVH šaudė į minią – žuvo daugiau kaip 100 žmonių.

Spalio 27 d. Imrė Nadis sudarė naują vyriausybę ir paskelbė apie ÁVH paleidimą.

Vykdytos prosovietinių aktyvistų, žydų ir saugumiečių egzekucijos, ypatingai pasižymėjo pronaciškos grupės (pvz., vadovaujamų József Dudás). Po susitarimo su sovietų pajėgomis dėl ugnies nutraukimo I. Nadis paskelbė, kad Vengrija sieks išstoti iš Varšuvos sutarties organizacijos.

Sovietų kariuomenė įžengė į šalį per kelis kartus, abu kartus siekiant suteikti paramą prosovietinėms vyriausybėms – Gerő vyriausybei, kuri žlugo spalio 23 d. ir Kádár vyriausybei suformuotai lapkričio 3 d., kuri formaliai pakvietė sovietus įsikišti. Spalio 23 d. naktį ir vėlesnėmis dienomis saugumiečiai šaudė į protestuotojus, o sovietų pajėgos labiau stengėsi palaikyti tvarką. Ginkluotas sukilėlių pasipriešinimas ir Vengrijos Komunistų partijos žlugimas lėmė ugnies nutraukimo susitarimo sudarymą 1956 m. lapkričio 1 d. 1956 m. lapkričio 4 d. sovietų armija pradėjo artilerijos ir bombardavimų iš oro palaikomą Budapešto puolimą. Iki 1957 m. sausio Kadaro vyriausybei pavyko likviduoti paskutinius pasipriešinimo židinius.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Györkei, Jenõ; Kirov, Alexandr; Horvath, Miklos (1999). Soviet Military Intervention in Hungary, 1956. New York: Central European University Press, 350. ISBN 963-9116-36-X.
  2. UN General Assembly Special Committee on the Problem of Hungary (1957) Chapter V footnote 8PDF
  3. Alternate references are "Hungarian Revolt" and "Hungarian Uprising"; "Revolution" sed as it conforms to both English (see U.S. Department of State background on Hungary) and Hungarian ("forradalom") conventions. There is a distinction between the "complete overthrow" of a revolution and an uprising or revolt that may or may not be successful (Oxford English Dictionary). The 1956 Hungarian event, although shortlived, is a true "revolution" in that the sitting Government was indeed deposed. Unlike "coup d'etat" or "putsch" which imply action of a few, the 1956 revolution was effected by the masses.



Vikiteka