Voiničiaus rankraštis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Voinyčiaus rankraštis parašytas neiššifruojamu raštu

Voinyčiaus rankraštis – paslaptinga knyga, parašyta maždaug prieš 500 metų nežinomo autoriaus, nežinoma kalba ir neiššifruota rašto sistema. Voinyčiaus rankraštį iššifruoti bandyta daug kartų, tačiau niekam to sėkmingai atlikti nepavyko. Neretai manoma, kad tai tėra mistifikacija – atsitiktinis bereikšmių ženklų kratinys.

Rankraštis pavadintas jį atradusio iš Lietuvos kilusio antikvaro Mykolo-Vilfredo Voinyčiaus vardu. Dabar rankraštis saugomas Jeilio universiteto retų knygų bibliotekoje.

Turinys[taisyti | redaguoti kodą]

Rankraštį sudaro 240 pergamentinių puslapių. Puslapio matmenys – 15 x 23 cm, knygos storis – 3 cm. Parašyta paukščio plunksna. Kiekviename puslapyje yra grubiai nuspalvintų iliustracijų. Pagal jas knyga skirstoma į šias dalis: botaninę, astronominę, biologinę, kosmologinę, farmacinę ir receptinę. Tekstas parašytas iš kairės į dešinę, suskirstytas paragrafais, pastebimos punktuacijos nėra. Knygoje yra daugiau nei 170 tūkst. ženklų. Raidyną sudaro 20-30 ženklų, tačiau yra ir unikalių ženklų. Panašu, kad tekstas remiasi kai kuriomis fonetinėmis ir ortografinėmis taisyklėmis: dalis ženklų kartojasi daugelyje žodžių, dalis – niekad neina vienas po kito. Struktūra kaip natūralios kalbos, t. y. dalis žodžių pasikartoja (Cipfo taisyklė), žodinė entropija primena anglų ar lotynų kalbą. Botaninių straipsnių pradžiose esantys žodžiai daugiau knygoje nesikartoja, todėl, tai, matyt, pavadinimai. Nuo Europos kalbų skiriasi tuo, kad nėra žodžių, ilgesnių nei 10 ženklų, taip pat nėra žodžių iš 1 ar 2 ženklų. Dalis ženklų turi fiksuotą vietą žodyje (pvz., tik viduryje, tik pabaigoje) kaip arabų rašte. Rankraščio leksikonas lyginant su įprastomis kalbomis labai monotoniškas: dalis žodžių kartojasi po 3 kartus iš eilės, labai daug žodžių, besiskiriančių tik viena raide.

Rankraštis dar neišifruotas. Tačiau paėmus rankraščio lapo mėginius radioaktyviosios anglies izotopo pagalba buvo nustatytas periodas kada galėjo būti parašyta knyga. Po šių tyrimų paaiškėjo kad knyga parašyta 1404-1428 m. Šiaurės Italijoje.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Vilfredas Voinyčius

Pirmas tikrai žinomas knygos savininkas buvo XVII a. pr. Prahoje gyvenęs alchemikas Georgas Barešas. Jis norėdamas išsiaiškinti knygos turinį kreipėsi į žymų jėzuitų mokslininką, iššifravusį koptų raidyną, Atanasijų Kircherį. Barešas Kircheriui nusiuntė keletą kopijų į Romą. Vėlesniais laikais tas kopijas aptiko Renė Canderbergas. Tai buvo pirmos žinios apie šį rankraštį. Nežinoma, ar Kircheris atsakė Barešui, tačiau yra žinoma, kad jis siekė tą knygą nusipirkti. Barešas jos nepardavė, o po mirties ji atiteko Barešo draugui, Prahos universiteto rektoriui Johanui Markusui Marcijui. Jis ją perdavė Kircheriui, be to rankraštyje išlikęs 1666 m. laiškas, kuriame rašoma, jog šią knygą už 600 dukatų buvo nusipirkęs Šv. Romos imperatorius Rudolfas II (jis knygą laikė Rodžerio Beikono darbu).

Tolimesnius 200 metų knygos likimas nežinomas. Tikėtina, kad ji su kitais Kircherio darbais buvo saugoma Romos kolegijos bibliotekoje. 1870 m. Viktorui Emanueliui II užėmus Romą, bibliotekoje saugomi darbai buvo greitai pergabenti į universiteto bendradarbių bibliotekas. Voinyčiaus rankraštį su kitais Kircherio darbais greičiausiai pasiėmė jėzuitų rektorius Petrusas Beksas (išlikęs jo ekslibrisas). Vėliau Bekso biblioteka perkelta į Mondragono vilą prie Romos.

1912 m. Romos kolegija išgyveno finansinius nepriteklius, todėl ryžosi parduoti dalį savo kolekcijos. Vilfredas Voinyčius nusipirko ~30 rankraščių, tarp kurių ir šį paslaptingą kūrinį, vėliau pavadintą jo vardu. Po Vonyčiaus mirties 1961 m. knyga atiteko jo našlei Etelei Lilijan Voinyč, tada knygų prekeiviui Hensui Krausui. Šis neradęs pirkėjų knygai 1969 m. ją padovanojo Jeilio universitetui.

Autorius[taisyti | redaguoti kodą]

Knygos autorystė priskiriama daugeliui viduramžių mokslininkų. Labiausiai paplitusios šios versijos:

  • Rodžeris Beikonas (Roger Bacon). 1666 m. Prahos universiteto rektoriaus Marcijaus laiške šifruotojui Kircheriui rašoma, kad Marcijus iš savo draugo Rafaelio Mnišovskio žinąs, kad savo laikais knyga priklausė Šv. Romos imperatoriui Rudolfui II. Laiške rašoma, kad Rudolfas manęs, jog knygą sukūrė žymus prancūzų vienuolis Rodžeris Beikonas, gyvenęs 12141294 metais. Pats Marcijus nesiryžo vertinti šio spėjimo. Voinyčius taip pat buvo įsitikinęs, kad tai Beikono darbas, užtat uoliai bandė jį iššifruoti. Tačiau kiti tyrėjai, susipažinę su Beikono darbais atmeta tokią galimybę.
  • Džonas Di (John Dee). Pripažįstant teiginį, kad knyga susijusi su Beikonu, numanoma galimybė, kad ją sukurti galėjęs anglų astrologas, mistikas Džonas Di (15271609 m.). Jis turėjo gausią Beikono darbų biblioteką. Di yra susijęs su imperatoriumi Rudolfu II, mat keletą metų gyveno Bohemijoje, kur siekė parduoti savo paslaugas imperatoriui. Di vedė tikslią apskaitą, tačiau niekur nepaminėjo, jog būtų pardavęs kokį rankraštį. Tačiau jis galbūt galėjęs sukurti rankraštį ir jo autorystę priskirti Beikonui, idant knyga taptų vertingesnė.
Edvardas Kelis
  • Edvardas Kelis (Edward Kelley; 15551595 m.). Kelis buvo Di pagalbininkas, savamokslis alchemikas. Jis Di pasakojęs, kad galįs paslaptingo parako pagalbą varį paversti į auksą. Dar gyrėsi, kad girdįs „angelų kalbą“, kurią vadino Enocho kalba. Pasak legendos, Enochas nukeliavęs į dangų ir vėliau aprašęs knygą apie tai, ką matė. Todėl visai tikėtina, kad pats Kelis išgalvota „angelų kalba“ parašė knygą ir ją „prakišo“ imperatoriui.
  • Vilfredas Voinyčius. Voinyčiui išgarsinus rankraštį daugelis ėmė įtarinėti, kad knygą jis pats ir sukūrė. Jis prekiavo knygomis, turėjo daug senovinių knygų, todėl žinių sukurti tokią knygą būtų užtekę. Tačiau Barešo ir Kircherio laiškų tyrimas leidžia šią hipotezę atmesti.
  • Jokūbas Chorčickis (Jakub Horcick). 1921 m. Voinyčiaus darytose knygos viršelio nuotraukose matyti keletas rašalo dėmių, lyg paliktų parašo. Atlikus cheminę analizę galima įžvelgti užrašą „Jacobj’a Tepenece“. Jokūbas Chorčickis iš Tepenecės buvo žolininkystės specialistas ir asmeninis Rudolfo II gydytojas. Voinyčius ir dalis kitų tyrėjų tvirtino, kad rankraštis iki Barešo priklausė Chorčickiui. Neatmestina galimybė, kad jis tą knygą ir galėjo parašyti. Kita vertus, žinomas Chorčickio parašas neatitinka užrašo knygoje. Dar paminėtina, kad Atanasijaus Kircherio rastuose jėzutų dokumentuose minima, kad Chorčiskis buvęs jėzuitu ir vieninteliu alchemiku Rudolfo rūmuose, kuriam buvo leista naudotis visu bibliotekos turiniu. Voinyčiaus naudoti reagentai visai sugadino pergamentą ir dabar užrašo žymės praktiškai neįžvelgiamos.
  • Johanas Markusas Marcijus (Johannes Marcus Marci). Keliama hipotezė, kad pats Prahos universiteto rektorius Marcijus parašė rankraštį ir sukūrė jo istoriją. Nors jėzuitų tarpe Kircheris buvo labai gerbiamas, tačiau savo šifravimo darbuose darė daug klaidų. Dėl politinių priežasčių Marcijui vertėjo diskredituoti Kircherį. Apie rankraščio savininką Georgą Barešą jokių šaltinių, išskyrus susirašinėjimą su Kircheriu nėra. Taigi, visai tikėtina, kad Marcijus pats pasirašinėjo Barešu, o vėliau atidavė knygą Kircheriui.
  • Rafaelis Mnišovskis (Raphael Mnishovsky). Marcijaus draugas ir, pasak istorijos, ankstesnis knygos savininkas Mnišovskis be kita ko užsiiminėjo kriptografija. Apie 1618 m. jis sukūrė šifrą, kurį vadino neįveikiamu. Jis galėjęs knygą atiduoti alchemikui Barešui, kad išbandytų savo rašto neįveikiamumą. Pasak šios hipotezės, Mnišovskis sužinojęs apie Kircherio koptų raidyno dešifravimą, pasistengė, kad jo kūrinys papultų pas tikrą šifravimo grandą. Mnišovskis galbūt pasiūlęs knygą perduoti Marcijui ir papasakojęs legendą apie Beikoną, kad kiltų didesnis ažiotažas.
  • Entonis Eskemas (Anthony Ascham). Dakataro Leonelio Strongo, mėginusio iššifruoti rankraštį įsitikinimu, rašto paslaptis – ypatinga dviguba daugybinių raidynų aritmetinės progresijos sistema. Strongo hipoteze, knygą galėjęs parašyti XVI a. anglų žolininkas Entonis Eskemas. Tačiau nėra žinoma, iš kur pas žolininką tokios kriptografijos žinios.

Teorijos apie turinį[taisyti | redaguoti kodą]

Knygos „botaninės“ dalies puslapis

Iš išlikusių rankraščio puslapių bendrai manoma, kad knygos tematika buvo farmakopėja arba ankstyvoji viduramžių medicina. Tačiau žvelgiant į iliustracijas taip pat galima išvesti įdomių išvadų.

Beveik užtikrintai galima teigti, kad pirmoji knygos dalis skirta herbalistikai, tačiau bandymas sulyginti realius augalus su stilizuotais knygos piešiniais nėra labai sėkmingas. Dalis augalų (trispalvė našlaitė, papartis adiantas, lelija, dagys) atpažįstami nesunkiai. Dalis „botaninio“ skyriaus augalų perkopijuota į „farmacinį“, tačiau pastebėtina tai, kad augalų dalys skiriasi, arba tiesiog sumaišytos su kitų augalų dalimis.

Knygą tyrinėjęs Brumbaugh viename iš paveikslėlių teigė įžvelgęs saulėgrąžą. Kadangi šis augalas kilęs iš Šiaurės Amerikos tokiu atveju knyga negalėjo būti sukurta anksčiau negu XVI a. Bet iliustracija yra gana neaiški, ir ten galima įžvelgti tiek kiaulpienę, tiek ramunę ar kokį kitą Europoje paplitusį augalą.

Vandens telkiniai ir kanalai „biologinėje“ dalyje gali rodyti ryšį su alchemija (pavyzdžiui, gydomųjų eleksyrų receptai). Tačiau alchemijos knygose paprastai vaizduoti mišinius sudarančių komponentų iliustracijos, procesai arba simboliai. Voinyčiaus rankraštyje to nėra.

Paleobotanikos eksperto Sergio Toresella teigimu, knyga galėjo būti alcheminės herbalistikos rankraštis. Šią knygą su išgalvotais augalais ir raštu galėjęs sukurti koks žolininkas-šarlatanas ir ją, kaip kokią paslaptingą išminties knygą, nešiotis lankant klientus. Šiaurės Italijoje netgi veikė tokias knygas kuriančių žmonių tinklas, tačiau ten buvo rašoma įprastu raštu, skyrėsi stilistika.

Astrologija vaidino svarbią rolę viduramžių gydymų metodikoje, todėl tokio tipo knygose neretai pasitaikydavo astrologinių brėžinių, kalendorių. Rankraštyje taip pat pavaizduoti įvairūs ratai, brėžiniai, tačiau pagal jokias astrologines tradicijas jų identifikuoti nepavyko. Tie skrituliški brėžiniai kartais interpretuojami kaip galaktikos ar primenantys ląsteles. Tokiems brėžiniams sudaryti reikėjo turėti mikroskopą ir teleskopą, nors minimu laikotarpiu viduramžių Europoje tokių nebūta.

JAV karo laivyno kriptoanalitikas Prescott Currier pastebėjo, kad botaninės dalies puslapius galima padalinti į dvi dalis, kurioms būdinga skirtinga stilistika ir rašysena. Jis iškėlė hipotezę, kad kūrinį parašyti galėjo 2 autoriai, naudoję skirtingus dialektus ar ortografijas. Kitų rašysenos tyrėjų ši hipotezė paneigta.

Teorijos apie kalbą[taisyti | redaguoti kodą]

Apie rankraštyje naudojamą kalbą taip pat iškelta daug teorijų.

  • Raidinis šifras. Pasak šios teorijos rankraštis parašytas kažkuria Europos kalba, tačiau raidės užkoduotos nežinoma koduote. Šia teorija rėmėsi dauguma XX a. knygos šifruotojų. Paprasčiausi šifravimo būdai raides pakeičiant simboliais greitai atmesti, nes tokiu būdu šifrą atskleisti labai lengva. JAV Nacionalinio saugumo agentūros kriptoanalitikai taikė polialfabetinio šifro (sukurto dar XV a.) metodiką. Manoma, kad balsiai galėjo būti panaikinti prieš užrašant. Nors buvo teigiančiųjų, kad jiems pavyko iššifruoti rankraštį, tačiau nei vienas iššifravimo metodas nepripažintas realiu, nes yra pernelyg sudėtingas ir gali būti pritaikomas bet kokiai simbolių aibei.

Raidinio šifro teoriją galėtų paremti tai, kad numanomas autorius Rodžeris Beikonas nusimanė šifruose, o to meto Europoje pradėjo plisti kriptografijos mokslas. Tačiau prieš teoriją rodo tai, kad polialfabetinio šifro naudojimas turėtų panaikinti natūralias teksto savybes, pavyzdžiui, Cipfo dėsnį, tačiau taip nėra. Be to, polialfabetinis šifras išpopuliarėjo tik XVI a.

  • Šifras kodinėje knygoje. Pasak šios teorijos rankraščio žodžiai yra kodai, o jų reikšmės pateiktos atskiroje knygoje. Pagrindinis šią teoriją palaikantis argumentas, kad vidinė struktūra ir žodžių ilgis sutampa su naudojamais romėniškuose skaičiuose. Tačiau toks metodas labai apsunkintų teksto supratimą, o knygoje turėtų būti užuominų apie raktą.
  • Vizualinis šifras. James Finn knygoje „Pandoros viltis“ teigiama, kad tekstas užkoduotas ivritu. Sukūrus Voinyčiaus rankraščio transkripciją (kad tekstas galėtų būti apdirbamas kompiuteriu) paaiškėjo, kad dalis žodžių gali būti parašyti ivritu ir pasikartoja, kad suklaidinti skaitytoją. Pvz., transkribuotas Ain (ivrite reiškia „akis“), kitur užrašomas kaip aiin arba aiiin, dėl to susidaro įspūdis, kad tai skirtingi žodžiai, nors taip nėra. Nors vizualinio atkodavimo būdas gali būti sėkmingesnis, negu matematinis, tačiau jis labiau pažeidžiamas įvairių asmeninių interpretacijų.
  • Mikrografija. Vienas pirmųjų Voinyčiaus rankraščio šifruotojų profesorius William Newbold iškėlė hipotezę, kad matomas tekstas bereikšmis, o prasmė slypi tik padidinus tekstą matomose dalelėse. Jis teigė iššifravęs ištisą paragrafą kur neva Beikonas rašąs apie mikroskopo naudojimą. Vėlesniais tyrimais patvirtinta, kad „dalelės“ yra tik rašalo paliktos žymės, o pritaikytas dešifravimo metodas per daug universalus.
  • Steganografija. Šis metodas remiasi principu, kad dauguma teksto yra beprasmiška, o informacija paslėpta, pavyzdžiui, kiekvieno žodžio kas antroje raidėje, raidžių sudarančių eilutę ar žodį skaičiuje ir panašiai. Steganografijos metodai aprašyti dar 1499 m. Johano Tritemijuso. Dalis tyrėjų įžvelgia, kad galėjo būti panaudotos Kardano grotelės. Šios hipotezės negalima nei patvirtinti, nei atmesti, kadangi iššifruoti stegotekstą neturint rakto praktiškai neįmanoma. Tačiau tada neaišku, kam buvo naudojamas išgalvotas raidynas ir kaip gavėjas galėjo iššifruoti turinį.
  • Egzotinė natūrali kalba. Jacques Guy iškėlė hipotezę, kad tekstas užrašytas kokia Europoje mažai žinoma kalba panaudojant išgalvotą raidyną. Iš tiesų, žodžių struktūra primena dalies Centrinės ir Rytų Azijos kalbų, ypač kinų-tibetiečių (kinų, tibetiečių, mjanmų), austroazinės (khmerų, vietnamiečių), galbūt tajų (tajų, lao) kalbų šeimų kalbų. Daugelyje jų žodžiai turi tik vieną skiemenį, skiemenų struktūra sudėtinga, pasižymi tonacijos įvairove.

Ši teorija turi istorinio pagrindo, nes viduramžių Europoje išties dalis kitų kraštų kalbų būdavo peršifruojamos į lotynišką raidyną, nors atsirasdavo ir originalių raidynų kūrėjų. Nors tokių pavyzdžių išlikę nedaug, tačiau pasakojimų apie raštus kūrusius misionierius yra nemažai. Galbūt ir Voinyčiaus rankraštį sukūrė dar Marko Polo laikų misionierius arba iš ten atgabentas azijietis.

Šios hipotezės naudai pateikiami argumentai yra teksto sandara, tonacija, artikelių nebuvimas, žodžių pasikartojimas, būdingas Azijos kalboms, sintaksės, skaičių nebuvimas, iliustracijų keistumas. Užuomina gali būti ir pirmame puslapyje esantys raudoni simboliai, būdingi kiniškiems rankraščiams, galimas rankraščio dalijimas po 15 dienų. Tačiau niekas, tame tarpe ir Pekino akademijos mokslininkai rankraščio iliustracijose nesugebėjo atrasti jokių Azijos mokslo darbams būdingų požymių.

2003 m. lenkas Zbigniew Banasik paskelbė, kad jis sugebėjęs iššifruoti dalį teksto, kuris užrašytas mandžiūrų kalba.

  • Daugiakalbis tekstas. 1987 m. Leo Levitovo knygoje „Voinyčiaus rankraščio sprendimas: Katarų erezijos Induros ritualo ir Izdidės kulto“ vadovėlis teigiama, kad rankraštį galėję parašyti katarai kaip slaptą ritualų rinkinį. Jie galėję panaudoti įvairias dvasininkijai nesuprantamas to meto kalbas: flamandų, senovės prancūzų, vokiečių aukštaičių. Pasak jo, iliustracijos – tai ne realių dalykų piešiniai, o ritualų simbolika. Ši teorija paprastai atmetama kaip pseudomokslinė.
  • Dirbtinė kalba. Savotiška teksto struktūra tyrėjus Viljamą Frydmaną (William Frederick Friedman) ir Džoną Tiltmaną (John Tiltman) privedė prie hipotezės, kad teksto kalba dirbtinė. Rankraštyje galima įžvelgti dalyje dabartinių dirbtinių kalbų pasitaikantį principą, kad žodžio prasmę nulemia galūnė, pvz., Ro kalboje: bofo – „spalva“, bofoc – „raudona“, bofof – „geltona“. Tokia priesaginė žodžių daryba žinoma jau nuo XVII a. Kitas šią teoriją palaikantis argumentas, kad visi augalų pavadinimai prasideda tomis pačiomis raidėmis ar skiemenimis. Tai paaiškina ir teksto monotoniškumą. Tačiau nėra žinoma, kas galėjęs suprasti tokią kalbą, be to, tokių kalbų tradicija atsirado vėliau nei knyga buvo parašyta.
  • Mistifikacija. Keista teksto struktūra, įtartini piešiniai (fantastiniai augalai, neaiškios kopijos) kelia didelį įtarimą, kad visa knyga tėra mistifikacija. 2003 m. Kylio universiteto profesorius Gordon Rugg parodė, kad tekstas, struktūra identiškas rankraščiui, gali būti parašytas naudojantis trijų stulpelių lentelę (priešdėliai, priesagos, šaknys). Naudojantis šia lentele galima daryti įvairias žodžių kombinacijas. Tačiau Rugo gauto teksto ir rankraščio teksto panašumas yra vizualinis, be to, tokiu metodu galima įrodyti, kad jokia reali kalba neegzistuoja.

Bibliografija[taisyti | redaguoti kodą]

  • M. E. D’Imperio, The Voynich Manuscript: An Elegant Enigma. National Security Agency/Central Security Service (1978) ISBN 0-89412-038-7.
  • Robert S. Brumbaugh, The Most Mysterious Manuscript: The Voynich 'Roger Bacon' Cipher Manuscript (1978).
  • John Stojko, Letters to God’s Eye (1978) ISBN 0-533-04181-3.
  • Leo Levitov, Solution of the Voynich Manuscript: A liturgical Manual for the Endura Rite of the Cathari Heresy, the Cult of Isis (1987).
  • Mario M. Pérez-Ruiz, El Manuscrito Voynich (2003) ISBN 84-7556-216-7.
  • Genny Kennedy, Rob Churchill, Voynich Manuscript (2004) ISBN 0-7528-5996-X.
  • James E. Finn, Pandora’s Hope: Humanity’s Call to Adventure : A Short and To-the-Point Essential Guide to the End of the World (2004) ISBN 1-4137-3261-5.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Voiničiaus rankraštis – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka