Vinrichas Kniprodė

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Vinrichas Kniprodė


Vinricho Kniprodės herbas

Gimė	1310 m. Monheimas prie Kelno
Mirė	1382 m. birželio 24 d. (~72 metai) Marienburgas
Religija	katalikybė
Vokiečių ordino didysis magistras

Veikla	Vokiečių ordino karinis ir valstybės veikėjas, septintasis Vokiečių ordino magistras Prūsijoje.

Vikiteka	Vinrichas Kniprodė

Vinrichas Kniprodė (vok. Winrich von Kniprode, 1310 m. Monheimas prie Kelno – 1382 m. Marienburgas) – Vokiečių ordino karinis ir valstybės veikėjas, septintasis Vokiečių ordino magistras Prūsijoje.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 1338 m. Dancigo komtūras, nuo 1341 m. Balgos komtūras, nuo 1343 m. Ordino didysis maršalas.

1351 m. išrinktas Vokiečių ordino didžiuoju magistru, nepasižymėjo agresyvumu. Tik iš pradžioje, 1352 m. jo vadovaujama kariuomenė nuniokojo Raseinių, Ariogalos ir Gaižuvos žemes. 1362 m. pavasarį sugriauta Kauno pilis, vėliau sudeginta Veliuona ir Pieštvės pilis. Šios pilys vėliau nebeatstatytos.

Ordino užimtų žemių kolonizaciją vykdė taikiomis priemonėmis. Įvedė Ordino įstatymus, skatino žemdirbystę ir prekybą. 1370 m. padėjo sudaryti Hanzos sąjungos sutartį su Danija. Tais pačiais metais atrėmė didelį lietuvių kunigaikščių Algirdo ir Kęstučio puolimą Semboje. Tačiau 1377 m. Vytautas vis tik užėmė Įsruties pilį.^[1]

Vėliau sumaniai pasinaudojo Lietuvos kunigaikščių tarpusavio vaidais. 1380 m. vasario 27 d. Rygoje Jogaila ir Livonijos ordinas per įgaliotinius pasirašė paliaubų sutartį, o 1380 m. gegužės 31 d. po keturių dienų medžioklės, kurioje dalyvavo Vokiečių ordino magistras Vinrichas Kniprodė su savo palyda, Jogaila su savo patarėjais, Vytautas ir jo svainis Jonas Alšėniškis, tarp Kniprodės ir Jogailos buvo sudaryta slapta Dovydiškių sutartis, nukreipta prieš Kęstutį ir jo valdomas žemes. Tačiau Jogailai pralaimėjus Kulikovo mūšį, Ordinas šias sutartis panaudojo toliau kiršinant Lietuvos kunigaikščius.

Pasižymėjo kelione buriniu laivu 1379 m. pavasarį nuo Elbingo Priegliumi, Angrupe ir Mozūrijos ežerais, kai kilo idėja plukdyti miško medžiagą į Pamarį.

Mirė 1382 m., palaidotas Marienburgo Šv. Onos koplyčioje.