Pereiti prie turinio

Vilniaus apgultis (1390)

Pridėti nuorodas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Vilniaus apgultis (1390)
Data 1390 m. rugsėjo 4–spalio 7 d.
Vieta Vilnius
Rezultatas Kryžiuočių pajėgų atsitraukimas
Konflikto šalys
Kryžiuočių ordinas Lietuvos didžioji kunigaikštystė
Lenkijos karalystė
Vadovai ir kariniai vadai
Konradas Valenrodas
Vytautas Didysis
Henrikas Belingbrukas 		Klemensas iš Moskožovo
Jaška iš Olešnicos
Tautvilas † (Kreivoji pilis)
Karigaila †

Vilniaus apgultis (1390 m.) – 1390 m. rugsėjo 4–spalio 7 d. vykusios Kryžiuočių Ordino remiamo Vytauto vadovauajų pajėgų ir Vilnių gynusių Lietuvos bei Lenkijos pajėgų kautynęs, pasibaigę Vilniaus Kreivosios pilies sunaikinimu bei kryžiuočių atsitraukimu.

Priešistorė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pas kryžiuočius pabėgusį Vytautą remiančios pajėgos 1390 m. dvejomis gruputėms įsiveržė į Lietuvą. Vienai grupuotei vadovavo Vytautas ir Kryžiuočių ordino maršalas, kitai – ordino Livonijos atšakos kariuomenei – odino magistras, Kryžiuočiai ir jų sąjungininkai per Nemuną persikėlė ties Senuoju Kaunu (lokalizuojamas Nemuno ir Nevėžio santakos apylinkėse). Įsibrovėliai ties Kaunu sumušė besitraukiantį Skirgailos vadovaujamą būrį. Skirgailos vadovaujama Trakų pilies įgula, artėjant kryžiuočių ir jų sąjungininkų kariuomenei, pasitraukė į Vilnių.[1] Rugsėjo 4 d. užpuolikai pasiekė Vilnių. Jono Posilgės teigimu, Ordino pajėgų maršalas į Vilnių atplaukė laivu.[2]

Jano Dlugošo teigimu, iki 1390 m. dalies Vilniaus pilių komplekso (būtent Aukštutinės pilies) gynyba buvo patikėta Jogailos atsiųstai lenkų įgulai, vadovaujamai Klemenso iš Moskožovo:

„Lenkijos karalius Jogaila, norėdamas apsaugoti svarbiausią Vilniaus pilį, kadangi bijojo, kad nepastovūs lietuviai ar rusinai neatiduotų jos kunigaikščiui Vytautui ir kryžiuočiams, pasiunčia į Vilnių pakanclerį Mikalojų [o turėjo pasiųsti Klemensą] iš Moskožovo su patrankomis, balistomis ir karine amunicija, duoda jam valdyti Vilniaus pilį, atėmęs valdžią iš Skirgailos ir pašalinęs kai kuriuos rusinus ir lietuvius, kurie buvo linkę išduoti.“[3][4]

Vilniuje priešui atremti buvo parengtas ne tik pilių kompleksas, įvairūs ilgalaikiai įtvirtinimai, bet ir paskubomis suręsti lauko fortifikacijos įrenginiai. J. Dlugošo teigimu Lietuvos seniūnas Jaška iš Olešnicos sudegino Vilnių, kad nesuteiktų pagalbos ir prieglaudos ateinančiam priešui, liepė iš kelmų [rąstų?] padaryti medines užtvaras arba kliūtis, kad būtų lengviau priešų neįsileisti į pilį,[5] o miestiečius sukvietė užsidaryti Žemutinėje pilyje.[6]

Tikėtina, kad kryžiuočiai stengėsi neplėšikauti: aprašydamas 1390 m. kryžiuočių ir Vytauto bei jo sąjungininkų žygį į Vilnių, Vygandas Marburgietis pastebi, kad kryžiuočiai „maistą veža su savimi vežimais, kas anksčiau nematyta“.[7] Iš to darytina išvada, jog kryžiuočiai maistu ir pašaru ankstesnių žygių metu neapsikraudavo ir buvo linkę prisiplėšti reikiamų išteklių priešo teritorijoje. Šįkart kryžiuočiai maistą gabenosi su savimi, veikiausiai taip tikėdami užsitikrinti vietos gyventojų palankumą Vytautui.[8]

Mūšio eiga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Posilgės kronikos teigimu, žmonės iš visų pusių bėgo į pilį ir ten gynėsi.[9] Po šešių dienų pasirengimo, rugsėjo 16 d. įsibrovėliai atakavo Kreivąją pilį ir ją greitai užėmė.[10][11] Labai tikėtina, kad Kreivosios pilies užėmimas susijęs su jos gynėjų išdavyste[12] arba su panikos metu kilusiu gaisru.[13] Joje, rašytinių šaltinių duomenimis, žuvo tūkstantis prisiglaudusių vilniečių ir Jogailos brolis Mstislavlio kunigaikštis Karigaila.[10] Dar du tūkstančiai buvo paimti į nelaisvę.[11] Karigailos galvą, pamovę ant kuolo, užpuolikai nešiojo aplink Žemutinę pilį, taip mėgindami įbauginti jos gynėjus ir priversti pasiduoti.[13] Kreivąją pilį sunaikinusio gaisro dydį ir netikėtą pobūdį patvirtina ir archeologinių karinėjimų duomenys (pvz. tvartę sudegęs galvijas).[14]

Siekdami palengvinti savo dalinių judėjimą užpuolikai pastatytė tiltą per Nerį, greičiausiai – pontoninį.[15] Kaudamiesi tiek puolantieji, teik besiginantieji naudojo arbaletus. Manoma, kad arbaleto strėle nukautas ir puolančiųjų pusėje buvęs Kęstučio sūnus Tautvilas Konradas.[10] Kryžiuyočiai taip pat naudjo artileriją – Lankasterio kunigaikščio Henriko Belingbruko sąskaitų knygos ištraukose rašoma, kad 1390 m. „įvairiems minuotojams, dirbantiems tam tikroje apgulos mašinoje prie Vilniaus, išmokėta 66 šilingai ir 8 pensai“, „įvairiems inžinieriams prie Vilniaus pilies išmokėta 6 šilingai ir 8 pensai“.[11]

Puolimo metu taip pat buvo nesėkmingai šturmuojama Žemutinė ir Aukštutinė pilys. Jonas iš Posilgės pažymi:

„Kitos pilys gerai buvo aprūpintos skraidančiais [šaunamaisiais] ginklais ir arbaletais ir taip priešiškai nusiteikusios, kad kariai jas buvo apgulę be dviejų dienų penkias savaites, negalėdami užkariauti nei vienos iš jų.“[2]

Užpuolikams pavyko sudeginti dvejus Žemutinės pilies vartus, apgriauti Aukštutinės pilies bokštą, tačiau gynėjai sugebėdavo operatyviai užtaisyti pralaužas[16] „mėšlu ar žeme“.[17] Lankasterio kunigaikščio Henriko sąskaitų knygose randama įdomių mūšio detalių – pavyzdžiui, nurodoma, kad „tam tikram pono Bourserio tarnui išmokėta 4 šilingai už tai, kad pirmas paėmė vėliavą ant Vilniaus miesto sienos“; „Tam tikram arbaletininkui, tarnavusiam šalia Pono, kuris traukė Vilniaus pilies sienos viršumi, išmokėta 6 šilingai ir 8 pensai per poną Viljamą Jakobį“.[11]

Lietuviai kovoja su vokiečiais. Koklis Marienburgo pilyje.

Puolančiųjų gretose kovėsi nemažai lietuvių. Tarp užuplikų ir vietos gyventojų susiklostė saviti santykiai, vyko prekyba tarp Vilnių šturmuojančių karių ir vietinių „stabmeldžių“.[18] Lankasterio kunigaikščio Henriko Belingbruko sąskaitų knygose nurodoma, kad jo dvaras įsigijo duonos, medaus, druskos, kiaušinių, riešutų, miltelių (miltų?), buliukų, karvių, avių, ožių, vištų, žąsų ir netgi povų, audeklo, žirgas, didelis kirvis. Nupirkta karvė tam, „kad ponas galėtų pieną gerti“. Sumokėta ir kunigaikštį linksminusiems muzikantams, palapinėse patarnavusiems tarnams. Kunigaikštis įsigijo ir tarnų (vergų): „išmokėta tam tikram Lietuvos vyrui 1 prūsų markė už du berniukus, kuriuos nupirko ponas“.[11][19] Maisto ir pašaro kryžiuočiams pristatydavo sąjungininkai – Vytauto kariuomenė.[20]

Nepavykus pasiekti pergalės, patyrę didelų nuostolių ir išeikvoję atsargas, taip pat bijodami, kad dėl artėjančio rudens pablogės keliai, kryžiuočiai nusprendė atsitraukti.[9] Kryžiuočių ordino didysis komtūras, ėjęs didžiojo magistro pareigas, Konradas Valenrodas laiške šv. Romos imperijos imperatoriui Vaclovui Liuksemburgiečiui aiškino, kad

„turėjo iš ten [nuo Vilniaus] pasitraukti, nes jau buvo vėlyvas metų laikas ir dėl blogo oro jiems [kryžiuočiams] reikėjo grįžti į savo kraštą, kol dar galėjo keliauti upėmis, kol vandenys nepradėjo šalti ir keliai blogėti; kitaip jie būtų pasilikę toliau.“[11]

Vienos iš Vilniaus pilių – Kreivosios – sudeginimas laikomas didžiausiu kryžiuočių vykdytų Vilniaus puolimų (1365, 1377, 1390, 1394, 1402 m.) pasiekimu.[20]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • (Pl) Długosz, Jan. Roczniki, czyli kroniki słynnego Królestwa Polskiego. Warszawa, 1961
  • (RU) Голубовичи В. и Е. Кривой город Вильно // Краткие сообщения Института истории материальной культуры АН СССР. 1945, Вып. 11.
  • (LT) Gudavičius E., Jankevičienė E. Trakų pusiasalio pilis // Kultūros paminklų enciklopedija. Rytų Lietuva II. Vilnius, 1998.
  • (LT) Viduramžių detektyvas: kaip žuvo kunigaikštis Karigaila? : 1390 m. rugsėjo įvykiai ir jų atmintis, Naujasis Židinys – Aidai. 2018, Nr. 2, p. 38-44
  • (LT) Lietuvių karas su kryžiuočiais. Vilnius, 1964.
  • (LT) Marburgietis, Vygandas. Naujoji Prūsijos kronika.
  • (LT) Rowell, Stephen C., Ką ankstyvieji rašytiniai šaltiniai byloja apie Kreivosios pilies vietą // Lietuvos pilys. 4. Vilnius, 2008.
  • (LT) Vijūkas-Kojelavičius A., Lietuvos istorija. Vilnius, 1988.
  • (LT) Vitkūnas, Manvydas, Vilnius kovose su kryžiuočiais XIV a. antrojoje pusėje, Karo archyvas, 2011, t. 26, p. 4-43
  • (LT) Vilniaus Žemutinė pilis XIV a.–XIX a. pradžioje. 2002–2004 m. istorinių šaltinių paieškos (sudarė R. Ragauskienė). Vilnius, 2006.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ Gudavičius E., Jankevičienė E. Trakų pusiasalio pilis // Kultūros paminklų enciklopedija. Rytų Lietuva II. p. 8
  2. ↑ 2,0 2,1 Stephen C. Rowell. Ką ankstyvieji rašytiniai šaltiniai byloja apie Kreivosios pilies vietą // Lietuvos pilys. 4. p. 124
  3. ↑ Jan Długosz. Roczniki, czyli kroniki słynnego Królestwa Polskiego. Warszawa, 1961
  4. ↑ Vilniaus Žemutinė pilis XIV a.–XIX a. pradžioje. 2002–2004 m. istorinių šaltinių paieškos, p. 54–55.
  5. ↑ Vilniaus Žemutinė pilis XIV a.–XIX a. pradžioje. 2002–2004 m. istorinių šaltinių paieškos (sudarė R. Ragauskienė). p. 57.
  6. ↑ Vijūkas-Kojelavičius A. Lietuvos istorija. p. 322
  7. ↑ Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika, p. 198
  8. ↑ Vitkūnas, Manvydas, Vilnius kovose su kryžiuočiais XIV a. antrojoje pusėje, p. 40-41.
  9. ↑ 9,0 9,1 Lietuvių karas su kryžiuočiais. Vilnius, 1964, p. 241
  10. ↑ 10,0 10,1 10,2 Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika, p. 199, 368
  11. ↑ 11,0 11,1 11,2 11,3 11,4 11,5 Stephen C. Rowell. Ką ankstyvieji rašytiniai šaltiniai byloja apie Kreivosios pilies vietą // Lietuvos pilys. 4. p. 118–119
  12. ↑ Vitkūnas, Manvydas, Vilnius kovose su kryžiuočiais XIV a. antrojoje pusėje, p. 33.
  13. ↑ 13,0 13,1 Codex Epistolaris Vitoldi Magni Ducis Lithuaniae (1376–1430). Cracoviae, 1882, p. 1009; Vilniaus Žemutinė pilis XIV a.–XIX a. pradžioje. 2002–2004 m. istorinių šaltinių paieškos (sudarė R. Ragauskienė). Vilnius, 2006, p. 55–56.
  14. ↑ Vitkūnas, Manvydas, Vilnius kovose su kryžiuočiais XIV a. antrojoje pusėje,
  15. ↑ Vitkūnas, Manvydas, Vilnius kovose su kryžiuočiais XIV a. antrojoje pusėje p. 32.
  16. ↑ Vijūkas-Kojelavičius A. Lietuvos istorija. p. 319
  17. ↑ Kronika Marcina Bielskiego, wyd. K.Turowski, Sanok, 1856, t. 1; Vilniaus Žemutinė pilis XIV a.–XIX a. pradžioje. 2002–2004 m. istorinių šaltinių paieškos (sudarė R. Ragauskienė). Vilnius, 2006, p. 56.
  18. ↑ Голубовичи В. и Е. Кривой город Вильно // Краткие сообщения Института истории материальной культуры АН СССР. p. 199
  19. ↑ Vitkūnas, Manvydas, Vilnius kovose su kryžiuočiais XIV a. antrojoje pusėje, p. 41
  20. ↑ 20,0 20,1 Vitkūnas, Manvydas, Vilnius kovose su kryžiuočiais XIV a. antrojoje pusėje, p. 26.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Vilniaus_apgultis_(1390)&oldid=7329858"