Balista

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Romiečių balista

Balista (lot. ballista, nuo gr. βαλλιστης, nuo senovės gr. βαλλειν – „mėtyti“) – antikinė lanko tipo akmenų, rąstų, strėlių svaidymui pritaikyta mašina.

Balistų aprašymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Graikai panašias mašinas vadino „palintonais“, tai yra šaudančias lenktomis trajektorijomis arba „katapeltai petrobolos“, paraidžiui akmuo prieš skydą. Plačiausiai buvo naudojamas romėniškas pavadinimas – „balista“. Balistos, išskyrus patį jų šaudymo būdą, mažai kuo skyrėsi nuo katapultų. Katapulta buvo šaudoma horizontaliai, o balistos buvo skirtos šaudyti akmenis didesniu iškiliu lanku.

Katapultos atsirado apie 399 pr. m. e., apie balistų panaudojimą tiksliai žinoma nuo Aleksandro Makedoniečio laikų. Greičiausiai balistos pasirodė 50–60 metų vėliau nei katapultos. Katapultos buvo naudojamos prieš priešo kareivius, o balistos - griauti gynybinius ar apgulties statinius. Pasakodamas apie Tipo apgultį Diodoras balistą vadina graikiškai:

Aleksandras pastatė akmenines katapultas atitinkamuose vietose ir privertė drebėti nuo akmenų, kuriuos jos mėtė“.

Tipiškos sunkios balistos mėtė 26 kg sveriančius akmenis. Jos buvo masyvesnės ir sudėtingesnės už katapultas. Koncentruotas dešimčių sunkių balistų naudojimas buvo efektyvus ginklas pramušant miesto sienas. Reikia pažymėti, kad balistos buvo naudojamos ir griauti gynybiniams pajėgumams sienų viršuje – bokštams, svaidomosioms mašinoms, apsauginiams dantims ir sienų gynėjams.

Balistos kalibras priklausė nuo akmens svorio, dažniausiai aptašyto apvalia forma. Antikos šaltiniai mini balistas galinčias mėtyti akmenis sveriančius pusė talanto (13 kg) ir talantą (26 kg). Kaip išimtis pateikiamos žinios ir apie galingesnes balistas, galinčias mėtyti 3 talantų (78 kg) akmenis. Vitruvijus I a. pr. m. e. savo darbuose vardina balistų kalibrus nuo 0,6 kg iki 3 talantų.

Vėliau, pirmuose amžiuose, žodžiu balista pradėti vadinti strėlių svaidytojai.

Įranga ir balistų parametrai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Balistos konstrukcija mažai kuo skiriasi nuo katapultos. IV a. Vegecijus savo traktate apie karo meną nurodė, kad gyvulių gyslos yra geriausia medžiaga susukti lynui:

Reikia labai stengtis sukaupti gyslų atsargas, nes onagrai, balistos ir likusieji svaidomieji ginklai neneša jokios naudos, jei jų negalima įtraukti gyslomis ar lynais. Taip pat arklių plaukai iš karčių ir uodegų gerai tinka balistoms. Žinoma ir moterų plaukai taip pat tinka tokio tipo mašinoms, tai įrodyta per sunkų Romos laikotarpį. Kai Kapitolijus buvo apgultas, po ilgo ir nuolatinio svaidomųjų mašinų naudojimo jos sugedo, o gyslų atsargų nebuvo, tada Romos moterys nusikirpo plaukus ir atidavė juos kariaujantiems vyrams, mašinos buvo pataisytos ir priešų antpuolis atlaikytas.

I a. pr. m. e. Vitruvijus savo traktate „Dešimt knygų apie architektūrą“ pateikia techninius balistų duomenis:

Balista, mėtanti 0,6 kg akmenis turi 5 pirštų pločio skylę; 1,1 kg - šešių; 3,3 kg akmenis - aštuonių; 6,5 kg akmenis - dešimt pirštų, o 26 kg akmenis - 15 pirštų skylę, pro kurią prakišama virvė.

„Virvė sukama tol, kol ranka sudavus per virvę girdisi tolygus garsas, toks pats garsas turi būti ir kitoje virvėje…

Balistos svaidančios 1 talantą (26 kg) sveriančius sviedinius proporcijos. (Brėžinys parengtas pagal tikrą balistą pastatytą BBC).

Žinios apie balistos šaudymo nuotolį labai prieštaringos. Josifas Flavijus skelbia, kas Jeruzalės apgultyje I a., romėnai turėjo „dideles“ balistas, mėtančias 1 talanto (26 kg) svorio akmenis apie 360 m (Jud. karas, 5.6.3). Krisdami akmenys iš karto užmušdavo kelis žmones. O senovės Graikijos inžinierius Filotas Aleksandrietis abejoja balistų šaudymo nuotoliu ir nurodo, kad 1 talanto balistos mėto ne toliau nei 170 metrų. Rosado apgultyje 305 pr. m. e. Demetrijos Poliokretas griovė sienas iš maždaug 150 metrų atstumo (Diodoras Sicilietis, 20.86). Afinėjus pranešė, apie Archimedo balistą, kuri galėjo mėtyti 3 talantų akmenis (78 kg) vieną stadiją, tai yra apie 170 metrų.

Dabartinių laikų tyrėjai pasiekė daug kuklesnių rezultatų. Vokiečių artilerijos karininkas E. Šramas XX a. pradžioje sukonstravo balistos modelį, kuris sugebėjo švininį sviedinį, ne lengvesnį nei pusė kilogramo, sviesti 300 metrų. Vienoje iš mokamųjų serijų BBC „Building the Impossible: The Roman Catapult“ 2000 m. grupė entuziastų, naudojant kompiuterinį modeliavimą ir dabartinę techniką, per savaitę sukonstravo didelę balistą . Balista svėrė 8,5 t 26 kg sviedinį numetė 85 metrus, tačiau po kelių šūvių sugedo.

Romos ginkluotėje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Manoma, kad romėnai imperijos užkariavimų pradžioje negamino mėtymo mašinų, buvo nusprendę jas atiminėti iš priešų. Apianas aprašydamas Romos karą su Ponto karaliumi Mitridatu I a. pr. m. e., pastebi, kad katapultas (taip Apianas vadino balistas) Romos karo vadas Sula gaudavo iš Tėbų. Žinoma, kad Atėnų apgultyje Sula sėkmingai naudojo sunkiuosius šratus, iš balistos vienu kartu išleisdamas po 20 švino sviedinių ("Mitridato karai", 34).

Vėlyvosios Romos armijoje buvo gausu mėtymo aparatų. Pagal Vegecijų (IV a.) karobalistos, t. y. ant vežimų užkeltos strėlių svaidyklės buvo visuose legionuose:

Įprastai kiekviena centurija turi savo „karobalistą“ (balistą, pastatyta ant vežimo), prie jos priskirtus mulus ir po vieną žmogų iš kiekvienos palapinės, t. y. 11 žmonių, jai aptarnauti ir nutaikyti. Kuo balistos didesnės, tuo toliau ir stipriau jos mėto strėles. Jos ne tik saugo stovyklas, bet ir lauke jos statomos sunkiųjų pėstininkų užnugaryje. Jų jėgos negali atlaikyti nei priešo raitelis, aprengtas šarvais, nei pėstininkas, apsaugotas skydu. Tokiu būdu viename legione įprastai būna 55 karobalistos.

Mėtyti akmenims IV a. legiono ginkluotėje buvo naudojami onagrai. Karobalistos ir onagrai sudarė romėnų lauko artileriją. Miestų apgulčiai romėnai naudojo dar sunkesnes mašinas.

Romos balistų veiksmus šturmuojant žydų miestą "Judėjos karo" kronikose vaizdingai aprašo I a. istorikas, įvykių stebėtojas Josifas Flavijus:

Tada Vespasianas liepė ratu sustatyti svaidomąsias mašinas, kurių kariuomenė turėjo 160 vienetų ir šaudė į tuos, kurie saugojo sienas. Katapultos mėtė strėles, balistos akmenis sveriančius vieną talantą (apie 26 kg), rusenantis sviediniai ir tankios strėlių krūvos, kurios… padarė sienas neprieinamas judėjams.»
Iš tikro balistos žudė iš karto visus, akmenų sunkumas nuplėšdavo medinius priestatus nuo sienų, sudaužydavo sienų kampus… Apie karinių mašinų stiprumą galima spęsti pagal kai kuriuos įvykius įvykusius tą naktį. Vienam iš Josifo žmonių stovėjusiu ant sienos akmuo nuplėšė galvą, bet to kaukolė buvo nunešta tris stadijas nuo kūno. Auštant nėščia moteris tik ką išėjusi iš savo namų buvo paliesta akmens, kuris išplėšė iš gimdos jos vaiką ir nunešė pusę stadijos (apie 90 metrų). Tokia buvo balistų jėga.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Mėtymo mašinų klasifikacija, xlegio.ru svetainėje
  • Apie katapultas, straipsnis iš žurnalo "Jaunimo tehnika" Nr. 10 (1979) xlegio.ru svetainėje
  • Marcus Vitruvius Pollio, de Architectura, Book X, – senovės Romos autorius I a. pr. m. e. apie mėtymo mašinas
  • Tormentum, A Dictionary of Greek and Roman Antiquities (1870) (eds. William Smith) – apžvalginis straipsnis apie mėtymo mašinas anglų kalba pagal antikos pirmuosius šaltinius
  • Tormentum, A Dictionary of Greek and Roman Antiquities (1890) (eds. William Smith) – didelis apžvalginis straipsnis anglu kalba apie mėtymo mašinas pagal antikos pirmuosius šaltinius

Vikiteka