Vilkijos keltas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Koordinatės: 55°2′19.74″N 23°34′31.44″E / 55.0388167°N 23.5754000°E / 55.0388167; 23.5754000

Keltas Vilkijos krante. Dešinėje – varantis motorlaivis „Vilkis“
Pavilkijo pusėje
Vilkijos keltas Nemuno viduryje

Vilkijos keltas „Vilkynė“ – upinis motorinis keltas per Nemuną, reguliariai perkeliantis keleivius ir transporto priemones tarp Vilkijos (Kauno raj.) ir Pavilkijo (Šakių raj.). Kelto savininkė – Romano Chadaravičiaus įmonė.

Maršrutas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Automobiliu iš Vilkijos (kelyje  141  KaunasJurbarkasŠilutėKlaipėda ) į kitoje Nemuno pusėje esantį Pavilkijį (kelyje  1931  RupinaiJadagoniaiPavilkijysKriūkai ) reiktų keliauti per Jurbarką ar Kauną, darant papildomų kelių dešimčių kilometrų lankstą. Tačiau „Vilkynės“ keltu kelionė tarp krantų tetrunka kelias minutes. Tai vienintelis per Nemuno upę keliantis keltas Lietuvoje. Panašus, tik bemotoris yra iki šiol veikiantis Padalių-Čiobiškio keltas Neryje[1]. Dauguma „Vilkynės“ keleivių yra žmonės, dirbantys kitoje upės pusėje arba pavieniai turistai, vestuvininkai. Tokiu būdu vietiniai gyventojai ir miestelio svečiai gali sutaupyti laiko bei papramogauti. Keleiviai aptarnaujami pagal kelto kėlimo darbo grafiką ir patvirtintus įkainius. Esant didesniam automobilių srautui, dirbama ištisai. Daugiausia besikeliančiųjų būna vasarą, ypač, kai Pavilkijo trasoje vyksta automobilių sporto varžybos. Ne sezono metu keltas transportuojamas į Kauno krovinių uostą remontuoti.

„Vilkynė“ pradėjo plaukioti 1999 m. Anksčiau toje vietoje taip pat veikė keltas, tačiau penkerius metus jau buvo nutraukęs veiklą.

Konstrukcija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Keltas buvo sukonstruotas ant buvusio plaukiojančio krano platformos ir iš nurašytų laivų. Savo iniciatyva, pagal savo projektą, savo lėšomis jį pastatė dabartinis kelto savininkas R. Chadaravičius – visą gyvenimą atidavęs Nemuno laivininkystei ir dirbęs Kauno upių uoste. Taip pat patvarkyti privažiavimo keliai prie kelto, pastatyta prieplauka. „Vilkynė“ įveikia Nemuną kaip prilaikomasis lyninis keltas – skersai upės ištemptas lynas nukreipia keltą reikiama kryptimi, palaiko jo stabilumą įveikiant upės tėkmę, kad ji nenuneštų kelto į šoną. Keltui prisišvartavus, lynas nusileidžia ant dugno, todėl laivams praplaukti išilgai upės jis netrukdo. Pats keltas yra varomas nedidelio vilkiko. Į keltą telpa 7-8 lengvieji automobiliai, keliamoji galia – 40 t, kursuoja 180 dienų per metus (nuo Motinos dienos iki pat Vėlinių). Įguloje – upeivis ir jo pagalbininkas. Per dieną vidutiniškai perkelia po 15-20 automobilių.[2]

Incidentai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2005 m. rugpjūčio mėn. Panevėžio visureigių klubo „Viesulas bastūnas“ nariai – 23 visureigių ekipažai – Nemuną ties Vilkijos miesteliu kirto keltu „Vilkynė“. Keltui stovint prie kranto, nuo denio ėmė leistis automobilis Nissan Terrano, tačiau nepritvirtintas keltas staiga pajudėjo atgal. Visureigis nuvažiavo į vandenį, apsemtas vandens užgeso variklis, jį srovė ėmė nešti upe tolyn ir versti ant šono. Pradėjusiame grimzti automobilyje buvo vairuotoja, jos suaugusi bendrakeleivė ir trys vaikai. Gelbėti žmonių puolė maždaug 10 visureigiais keliavusių vyrų. Aukų buvo išvengta, vairuotojai buvo vietoje suteikta skubi medicininė pagalba. Buvo pasirūpinta ir automobiliu. Paaiškėjo, kad jis nuskendo gana gilioje vietoje – kėbulo stogas buvo paniręs po vandeniu apie pusantro metro. Kelionės organizatoriai dėl įvykusios nelaimės įžvelgė netikusią savadarbio kelto konstrukciją, dėl ko priplaukęs prie kranto jis nebuvo deramai pritvirtintas.[3]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

Artimiausi tiltai per Nemuną
prieš srovę: Vilkijos keltas pasroviui:
Lampėdžių tiltas Jurbarko tiltas