Vileika (upė)
| Vileika | |
|---|---|
| Ilgis | 12 km |
| Baseino plotas | 70,1 km² |
| Ištakos | Pliusų ežeras |
| Žiotys | Dauguva |
| Šalys | Baltarusija, Latvija |
Vileika (latv. Viļeika arba Vileika,[1] blrs. Вілейка) – upė, tekanti Baltarusijos ir Latvijos teritorijomis; kairysis Dauguvos intakas.
Tėkmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Srovės pradžia Baltarusijos Breslaujos rajone esančiame Pliusų ežere, vėliau upė teka daugiausiai šiaurės ir šiaurės rytų kryptimi per pelkėtas Peresveto ežero apylinkes. Aukštupyje vaga sureguliuota. Didžiausi intakai: Melnupytė, Kobilka, Perebrodjė. Žiotys Latvijoje, prie Upmalės kaimo. Ilgis 12 km, tame tarpe 11,5 km Latvijos (Kraslavos savivaldybės) teritorija. Bendras baseino plotas – 70.1 km², tame tarpe 36,5 km² Latvijoje.
Pasienio upė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Dabartiniu metu upė 4,6 km atkarpoje sudaro gamtinę tarpvalstybinę Latvijos–Baltarusijos sieną. Ir viduramžiais Vileikos srovė skyrė valstybes. Baltarusių istorikas V.Voroninas, tyrinėdamas Lietuvos metriką, aptiko įrašą, kad 1529 m. Vilniuje posėdžiavęs Lietuvos seimas patvirtino LDK–Livonijos tarpvalstybinę sieną, ėjusią Kobylos (senasis Vileikos pavadinimas) upe.
Metrikoje minimas ir milžiniškas Kobylos akmuo, kyšojęs iš vandens Dauguvoje, netoli nuo dab. Vileikos žiočių. Nugludintas riedulys tarnavo kaip atskaitos taškas aprašant tarpvalstybinę sieną, bet kliudė laivybai. 1818 m. spalio 25 d. akmuo buvo sunaikintas, sprogdintojai prieš tai jį apmatavo: ilgis virš vandens paviršiaus buvo 34,1 m, o aukštis – 3,2 m. Žinomo archeologo Jūrio Urtano (jis yra išleidęs knygą apie išskirtinius Latvijos riedulius) nuomone, tai galėjo būti vadinamasis Boriso akmuo. Tokie stačiatikių kryžiumi ir slaviškais užrašais pažymėti Boriso akmenys yra aptinkami Dauguvos aukštupyje, dabartinės Baltarusijos teritorijoje. Norint hipotezę patvirtinti, reikėtų aptikti susprogdinto akmens nuolaužą su iškaltais ženklais. Tarp išlikusių akmeninių nuoskilų tai rasti nepavyko, gali būti, kad ieškomos nuolaužos guli apneštos dumblu Dauguvos dugne.[2][3]
Kad upė Vileika buvo ir yra pasieniečių saugoma upė patvirtina ir kiti, neoficialūs (liaudiški) jos pavadinimai: Graničnaja (liet. Valstybinės Sienos), Polskaja (liet. Lenkijos) ir Beloruskaja (liet. Baltarusijos).[4] Pastarieji du upėvardžiai naudoti senosios Livonijos ir dab. Latvijos gyventojų, kurie taip pabrėždavo, kad rytinis krantas priklauso Abiejų Tautų Respublikai ar Baltarusijai.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Ūdens saimniecisko iecirkņu klasifikators, 2005[neveikianti nuoroda]
- ↑ Игорь Мейден. Культурно исторические камни Даугавы // Вести сегодня Archyvuota kopija 2018-06-29 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Juris Urtāns. Lieli akmeņi pie Krāslavas // Zaļā dzīvesstila žurnāls „Vides Vēstis Archyvuota kopija 2018-06-29 iš Wayback Machine projekto.“
- ↑ LĢIA vietvārdu datubāze