Viešintas
Viešintas | |
---|---|
Pakrantė ties Paežeriais. Tolumoje – TV stoties antena
| |
Vieta | Anykščių raj., Lietuva |
Plotas | 2,022 km² |
Kranto linijos ilgis | 9,06 km |
Kilmė | ledyninis |
Vidutinis gylis | 2,85 m |
Didžiausias gylis | 7,6 m |
Įteka | Sala, 25 bevardžiai upeliai |
Išteka | Viešinta |
Koordinatės | 55°41′9.52″ š. pl. 24°57′21.69″ r. ilg. / 55.6859778°š. pl. 24.9560250°r. ilg. |
Viešintas – ežeras šiaurės rytų Lietuvoje, Anykščių rajone, apie 1 km į vakarus nuo Viešintų[1]. Ilgis iš rytų į vakarus 2,7 km, plotis iki 1,1 km. Altitudė 92 m. Gylis siekia 7,6 m. Ežeras susidaręs limnoglacialiniame duburyje (dviejose lūstavietėse), jo kranto linija vingiuota (ilgis 9 km). Rytinė ežero dalis gili, o vakarinė sekli. Krantai pelkėti, žemi, susidariusi 1–1,5 m aukščio terasa. Krantai daugiausia apaugę miškeliais. Rytiniai ir pietrytiniai ežero duburio šlaitai statesni, ir aukštesni, jų aukštis 15–20 m. Apyežerį sudaro pievos ir dirbami laukai. Šiaurrytinėje pakrantėje plyti Paversmių pelkė. Atabradas pelkėtas, tankiai apaugęs vandens augmenija. Dugnas padengtas moliu, dumblu, molingu sapropeliu. Iš ežero išteka Lėvens intakas Viešinta[2].
Prie Viešinto esančios gyvenvietės: Viešintos, Viešintėlės, Laičiai, Juozapava, Smėlinka, Paežeriai. Rytinėje pakrantėje įrengtas paplūdimys.
Ežere atlikti 1999, 2007, 2010 ir 2016 metais ichtiologiniai tyrimai parodė vis didėjančią žuvų populiaciją – ežeras yra vienas iš pačių produktyviausių Lietuvoje.
Ežerėvardis kildinamas iš šaknies *vieš-, kuri galėjusi reikšti „tekėti, bėgti“ (plg. skr. वेशन्तः = IAST: veśantáḥ „tvenkinys“, skr. वेषति = IAST: véṣati „liejasi, bėga“, skr. विषम् = IAST: viṣam „vanduo“, lot. vīrus „klampus skystis, sultys“, sen. isl. veisa „pelkė“).[3]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ maps.lt duomenys
- ↑ Viešintas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 511
- ↑ Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. – Vilnius: Mokslas, 1981. // psl. 378–379