Didžiojo Sen Bernaro perėja
45°52′08″ š. pl. 7°10′14″ r. ilg. / 45.86889°š. pl. 7.17056°r. ilg.
Didžiojo Sen Bernaro perėja (pranc. Col du Grand St-Bernard, it. Colle del Gran San Bernardo, vok. Grosser Sankt Bernhard) – Alpių kalnų perėja, esanti kalnyno vakaruose, tarp Peninų Alpių ir Monblano masyvo, ties Italijos ir Šveicarijos siena. Aukštis 2469 m. Perėja jungia Ronos ir Dora Baltėjos upių slėnius. Tai trečia pagal aukštį Alpių kalnų perėja. Ja nutiestas kelias, jungiantis Martinji (Šveicarija) ir Aostą (Italija). 1924 m. iškastas 5,8 km ilgio tunelis.[1] Perėjoje telkšo nedidelis Sen Bernaro ežeras.
Šia perėja keliai driekėsi nuo senovės: nuo IV a. pr. m. e. ja naudojosi keltų gentys, perėja minima romėnų kaip Poeninus arba Poenini (šis pavadinamas, matyt, kilęs ne nuo pūnų (=Hanibalo), kurie per ją niekad nesikėlė, o nuo senovės keltų žodžio kalnams *peninus). 57 m. pr. m. e. šią perėją bandė užkariauti Cezario karvedys Servijus Galba, bet galiausiai tą pavyko padaryti Augustui. Čia pastatyta tvirtovė, o vėliau – Jupiterio šventykla. 1049 m. atidaryta Sen Bernaro perėjos užeiga, veikianti iki šiol. Jos įkūrėjas, vienuolis Bernaras de Mentonas XVII a. paskelbtas šventuoju, alpinistų, žygeivių globėju. Užeigą prižiūrintys vienuoliai taip pat užsiimdavo keliautojų gelbėjimu (tam naudodavo šunis senbernarus). 1800 m. pro šią perėją Napoleonas įsiveržė į Italiją.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Didžiojo Sen Bernaro perėja. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003