Vengrija Antrajame pasauliniame kare

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Antrajame pasauliniame kare Vengrija dalyvavo kaip nacionalsocialistinio Trečiojo Reicho sąjungininkė.

Priešistorė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vengrijos karalystė buvo viena iš pralaimėjusiųjų Pirmąjį pasaulinį karą valstybių. Po Astrų revoliucijos 1918 m. Vengrija vėl tapo nepriklausoma valstybe, iš pradžių kaip demokratinė respublika vadovaujama Mihály Károlyi. Po keturis mėnesius 1919 m. gyvavusios Tarybų respublikos, kuriai vadovavo Bela Kunas, Vengrija tapo autoritariškai valdoma konservatyvia valstybe.

Pagal Trianono taikos sutartį Vengrija prarado 70 proc. savo teritorijos, tame tarpe buvo Burgenlandas, Slovakija, Transilvanija, Chorvatija ir Slavonija. 3,5 mln. Vengrijos gyventojų atsidūrė naujose nacionalinėse valstybėse, o sumažėjusioje Vengrijos teritorijoje liko tik 8,6 mln. gyventojų.[1] Vengrijai taip pat buvo nustatyta 33 metus mokėti reparacijas. Buvo įvesti griežti apribojimai karinių pajėgų dydžiui.

"Didžiosios Vengrijos" susigrąžinimas reviduojant Trianono sutartį tapo naujosios armijos doktrina. Ji sumažėjo iki 4000 karininkų, su kuriais Miklošas Hortis, paskutinis Austrijos jūrų laivyno vadas sutriuškino Vengrijos tarybų respubliką. Vengrija liko monarchija, tačiau ją kaip regentas valdė Miklošas Hortis. Nuo ketvirtojo dešimtmečio pradžios armija ėmė ieškoti būdų atstatyti savo pajėgumus.

Vokietijos sąjungininkė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vokietijos užsienio politikoje po Pirmojo pasaulinio karo Vengrija turėjo tapti "vokiečiams draugišku forpostu" daugiausia Prancūzijos dominuojamame pietryčių Europos regione. Vengrija su Vokietija dar iki Antrojo pasaulinio karo suartėjo ir per glaudžius Vengrijos ryšius su Vokietijos pramone ir bankais. Pirminiai Vengrijos vyriausybės siekiai netapti priklausomais nuo Vokietijos buvo užgožti teritorinių ambicijų. Per glaudžius ryšius su Vokietija Vengrijos valdantieji sluoksniai tikėjosi pasiekti Trianono sutarties revidavimo. Per Pirmąjį Vienos arbitražą 1938 m. Vengrijai iš buvusios Čekoslovakijos buvo priskirtos teritorijos pietų Slovakijoje, kur dauguma gyventojų buvo vengrai, taip pat Karpatų Ukraina. Po Slovakijos-Vengrijos karo su Vokietijos pagalba Vengrijai pavyko iš Slovakijos atimti papildomų teritorijų. Nuo 1940 m. vasaros buvo užaštrinti teritoriniai reikalavimai Rumunijai. Pagal Antrąjį Vienos arbitražą, kurį Vokietija ir Italija primetė Rumunijai, Vengrijos teritorinės pretenzijos buvo iš dalies patenkintos. Stipriai spaudžiant Vokietijai 1940 m. lapkričio 20 d. Vengrija prisijungė prie Trišalio pakto, ja pasekė Slovakija ir Rumunija. Prie pakto prisidėjo ir Bulgarija su Jugoslavija, tačiau su ribotais kariniais įsipareigojimais. 1941 m. balandžio mėn. Vokietijai pradėjus karą su Jugoslavija prie jos prisijungė Italijos, Bulgarijos ir Vengrijos pajėgos. Vengrija aneksavo teritorijas Jugoslavijos šiaurėje (Muros sritį, pietinę Baraniją, pietinę Bačką) - 11,6 tūkst. kv.km su 1,145 mln. gyventojų.

1941 m. birželio 27 d. Vengrija prisijungė prie Vokietijos karo su Sovietų Sąjunga iš pradžių su 2,5 divizijos (44 500 karių), 160 tankų ir 100 lėktuvų.[2] Nuo 1942 m. balandžio kare su Sovietų Sąjunga jau dalyvavo II-oji armija su daugiau nei 200 000 karių. 1941 m. gruodžio 7 d. Vengrijai karą paskelbė Jungtinė Karalystė. Vykdydama savo įsipareigojimus sąjungininkams Vengrija 1941 m. gruodžio 12 d. paskelbė karą JAV. Ėmė didėti Vengrijos ekonominė priklausomybė nuo Vokietijos. Vokietija išnaudojo visus karinius ir ekonominius Vengrijos resursus. Eksportas į Vokietiją, kuris 1939 m. sudarė 50,4 proc. viso eksporto, išaugo iki 73,6 proc.

1944 m. kovo mėn. Vokietija faktiškai okupavo Vengriją, nors Hortis ir liko valstybės vadovu. Nuo 1944 m. lapkričio mėn. Į Vengriją įsiveržė Raudonoji armija ir iki 1945 m. balandžio 4 d. užėmė visą šalį.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Rolf-Dieter Müller: An der Seite der Wehrmacht: Hitlers ausländische Helfer beim »Kreuzzug gegen den Bolschewismus« 1941–1945. Fischer TB, Frankfurt a. M. 2010, ISBN 978-3-596-18150-6, S. 38.
  2. Robertas Petrauskas. Barbarosa. Antrasis pasaulinis karas Europoje. Vilnius, 2018. P.64.