Slovakijos-Vengrijos karas

Slovakijos žemėlapyje:

1 – Vengrijos dalis iki 1947 m. spalio 15 d.
2 – Pietų Slovakija, Vienos arbitražo sprendimu nuo 1938 m. lapkričio 2 d. iki 1945 m. atitekusi Vengrijai
3 – Rytų Slovakijos teritorija aplink Stakčiną ir Sobrancę
4 – Devinas ir Petržalka (dab. Bratislavos miesto dalys), 1938-1945 m. priklausiusios Vokietijai
5 – Vokietijos „gynybos zona“ pagal gynybos sutartį su Slovakija.

Data	1939 kovo 23 d. - 1939 balandžio 4 d.
Vieta	Rytų Slovakija
Rezultatas	Vengrijos taktinė pergalė

Priešininkai

Pirmoji Slovakijos respublika

Vengrijos karalystė

Vadai

Augustín Malár

András Littay

Pajėgos

20 000 kareivių
3 pėstininkų batalionai
2 artilerijos pulkai
9 šarvuočiai
3 tankai

30 000 kareivių
5 pėstininkų batalionai
2 kavalerijos batalionai
1 motorizuotas batalionas
3 šarvuočiai
70 tankečių
5 lengvieji tankai

Aukos

Slovakijos armija:
22 aukos,
360 slovakų ir 211 čekų karo belaisvių
Slovakų civiliai:
36 aukos

Vengrijos armija:
8 aukos,
30 sužeistų

Slovakijos-Vengrijos karas (svk. Malá vojna, veng. Kis háború) – trumpas ginkluotas konfliktas tarp Slovakijos respublikos ir Vengrijos karalystės kariuomenių 1939 m. kovo mėn. pabaigoje, vykęs rytų Slovakijoje. Slovakijoje dar vadinamas Mažuoju karu. Baigėsi Vengrijos taktine pergale ir siauros pasienio teritorijos rytų Slovakijoje nusavinimu.

Ištakos

Po Miuncheno sutarties, susilpninusios Čekoslovakiją, ties jos sienomis susitelkė Vengrijos kariniai daliniai. Vienos arbitražas 1938 m. lapkričio 2 d. įpareigojo Čekoslovakiją perduoti Vengrijai 11 833 km² savo teritorijos pietryčių Slovakijoje, apgyvendintos etniniais vengrais ir rusinais. Čia gyveno apie milijoną žmonių. Apie 67 tūkst. vengrų bei antras pagal dydį Košicės miestas liko Slovakijos teritorijoje. Be to, vengrai pretendavo į Bratislavą, kažkada buvusia Vengrijos karalystės sostine. Arbitražo sprendimas netenkino nei vienos pusės, todėl pasienyje nuolat vyko ginkluoti išpuoliai, pareikalavę aukų.

1939 m. kovo 14 d. Slovakija paskelbė savo nepriklausomybę. Vokietija tą pačią naktį užėmė Bohemiją ir Moraviją. Kovo 15 d. Vengrija pripažino nepriklausomą Slovakiją, tačiau tą pačią dieną nesėkmingai pamėgino užimti aukštumą prie Užgorodo slovakų pusėje. Kovo 14-17 d. Vengrija užėmė ir aneksavo Karpatų Ukrainą (ukr. Карпатська Україна), tada buvusią Čekoslovakijos dalimi, vienašališkai pasiskelbusia nepriklausoma. Konflikte dalyvavo ir sukarinti Karpatų sečės būriai.

Eiga

Vengrija, palaikoma Vokietijos, spaudė Slovakiją perduoti jai daugiau teritorijų, apgyvendintų vengrais. Sudaryta šalių komisija paruošė teritorijos perdavimo sutartį, kurią kovo 23 d. pasirašė Vokietijos užsienio reikalų ministras J. Ribentropas.

Tą pačią naktį, dar nepasirašius Ribentropui sutarties, Vengrijos daliniai jau pajudėjo per Užo upę į naująsias teritorijas, kurios turėjo jiems atitekti pagal sutartį, nelaukdami Slovakijos parlamento pritarimo. Vengrai puolė rytų Slovakiją iš Karpatų Rusios (svk. Podkarpatská Rus) pusės trimis kryptimis, nesutikdami rimto pasipriešinimo: Didžioji Bereznė – Uličas – Starina, Mažoji Bereznė – Ublia – Stakčinas ir Užgorodas – Tibava – Sobrancė. Slovakams ši ataka buvo netikėta, be to, vengrai blokavo vienintelę geležinkelio liniją, vedusią į šalies rytus, todėl buvo sunku nusiųsti kariuomenei į mūšius pastiprinimą. Atsitraukiančiai slovakų armijai padėjo šarvuotoji technika. Tik kitą dieną slovakams pavyko atskiruose punktuose atremti puolimą ar kontratakuoti (Michailovcė, Sobrancė). Spaudžiant Vokietijai, kovo 26 d. tarp šalių paskelbtos paliaubos. Nors tą pačią dieną į Michailovcę atvyko nemažas slovakų pastiprinimas, bet priešintis ir rengti kontrataką nebuvo prasmės, nes vengrų pajėgos tai dienai buvo daug gausesnės.

Kariniai veiksmai vyko ir ore. Slovakijos aviacija bombardavo Rožniavą, Mukačevę ir Užgorodą. Vengrijos itališki lėktuvai kovo 25 d. atakavo slovakų karinę bazę Spišska Nova Vesėje. Per karą Slovakija prarado 11 naikintuvų ir bombonešių, kurie buvo numušti arba priversti nutūpti priešo teritorijoje. Vengrai neprarado nei vieno lėktuvo.

Pasekmės

Nepaisant sudarytos „Gynybos sutarties“ su Vokietija, Slovakija iš jos nesulaukė pagalbos per slovakų ir vengrų derybas balandžio 4 d. Derybos lėmė, kad Slovakija turėjo atiduoti Vengrijai 1 697 km² teritorijos su 69 930 gyventojais dabartinių Stakčino ir Sobrancės miestų rajonuose. Kare žuvo 36 Slovakijos piliečiai

Literatūra

Axworthy, Mark W.A., Axis Slovakia – Hitler’s Slavic Wedge, 1938–1945, Bayside, N.Y. : Axis Europa Books, 2002, ISBN 1-891227-41-6
Niehorster, Dr. Leo W.G., The Royal Hungarian Army 1920–1945, Volume 1, New York : Axis Europa Books, 1998, ISBN 1-891227-19-X
Ladislav Deák, Malá vojna (The Little War), Bratislava 1993, ISBN 80-88750-02-4.

Nuorodos

Slovakijos-Vengrijos konfliktas
Malá vojna I Archyvuota kopija 2007-06-06 iš Wayback Machine projekto.
Malá vojna II Archyvuota kopija 2007-06-06 iš Wayback Machine projekto.