Varėnos džiovos sanatorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Buvusios geležinkelio stoties pastatas, kuriame buvo įkurtas antrasis sanatorijos korpusas

Varėnos džiovos sanatorija – pirmoji medicininė įstaiga Lietuvoje, kurioje, panaudojant gamtinius faktorius, fizioterapiją ir tinkamą maitinimą, buvo gydoma tuberkuliozė.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Apie tris kilometrus į šiaurę nuo Senosios Varėnos, Glūko kaime, dar carinės Rusijos laikais buvo įrengta stacionari karinė stovykla, skirta artileristų mokymams. Po Pirmojo pasaulinio karo joje kurį laiką vyko ir Lietuvos kariuomenės pratybos.

Karo gydytojas Albinas Grigaitis pratybų metu pastebėjo palankias vietovės gamtines sąlygas: žemyninį klimatą, sausus pušynus ir kokybišką aplinkinių ežerų vandenį. Jo pastangų dėka 1927 m. rugpjūčio 1 d. buvusio poligono karininkų poilsio rūmuose buvo įsteigta Valstybinė džiovininkų sanatorija. 1931 m. antras gydymo korpusas buvo įkurdintas netoliese stovėjusiame buv. Užnemunės geležinkelio stoties „Artilerija“ pastate. Pastaroji gydykla pavadinta „Dainavos“ vardu, ji priklausė Kauno ligonių kasoms. Abiems gydymo korpusams vadovavo gydytojas A. Grigaitis, tuo metu jau išėjęs į atsargą.

Valstybinėje džiovininkų sanatorijoje buvo 50 lovų, o iš viso vienu metu jungtinė sanatorija galėjo priimti apie 150–200 ligonių. Gydymo įstaigai priklausė 27,5 ha miško bei 2,3 ha dirbamos žemės, netoliese tyvuliavo Glūko ir Varėnio ežerai. Patalpoms ir teritorijai apšviesti buvo įrengta autonominė elektrinė. Veikė Varėnos klimatologinis postas, priklausęs Lietuvos hidrometeorologinei tarnybai – sanatorijos vyr. seselė Jadvyga Grigaitienė stebėjo ir fiksavo orų pasikeitimus. Buvo atidaryta biblioteka ir skaitykla, sanatorijos salėje vykdavo kultūriniai renginiai (juos organizuoti padėdavo Varėnos mokytojas Andrius Ryliškis).

Sanatorijos personalą sudarė: direktorius (gyd. A. Grigaitis), ūkio vedėjas, medicinos seserys, šeimininkė, technikas, virėjai, tarnaitės, sanitarai, slaugytojos, skalbėjos ir sargas – iš viso septyniolika asmenų. Be to, buvo samdomi ir sezoniniai darbininkai. Vaistų gydymui naudojama nedaug, didžiausią poveikį pagijimui turėjo daryti grynas pušynų oras, kaloringas maistas, gydytojo nurodymai ir medicinos seserų globa. Veikė Rentgeno ir kvarco aparatai. Maitinama buvo penkis kartus per dieną, didelė reikšmė teikiama ir ligonių savitaigai. Buvę pacientai vėliau labai palankiai atsiliepdavo apie sanatorijos veiklą. Tai byloja ir rašytojo Rapolo Šaltenio, kelis kartus besigydžiusio joje, išspausdinti prisiminimai.

1944 m. vasarą prie Lietuvos artėjant Antrojo pasaulinio karo frontui, gyd. A. Grigaitis su šeima pasitraukė į vakarinę Vokietijos dalį ir sanatorijos gydomoji veikla nutrūko visam laikui. Karo pabaigoje sanatorijos statiniai beveik visi buvo sunaikinti, vėliau teritorija apaugo pušynu. Išlikusio „Dainavos“ korpuso pastate pokaryje įkurdinta girininkija, po to įrengti butai. Apgriuvęs vandentiekio bokštas pritaikytas poilsio nameliui.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]