Vanda Zaborskaitė
Vanda Zaborskaitė (1922 m. gruodžio 24 d. Vaškuose, Biržų-Pasvalio apskritis – 2010 m. gruodžio 27 d.; palaidota Antakalnio kapinėse) – Lietuvos literatūrologė, kritikė, eseistė, profesorė.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1946 m. Vilniaus universiteto Filologijos fakultete baigė lietuvių filologiją.
Nuo 1950 m. dėstė Lietuvių literatūros katedroje. 1961 m. atleista iš pareigų ir pašalinta iš universiteto, nes jos paskaitos neatitiko marksistinės ideologijos. 1962–1971 m. dirbo Istorijos institute. Nuo 1971 m. Vilniaus pedagoginio instituto profesorė. Prasidėjus Atgimimui, įsitraukė į švietimo reformos darbą, vadovavo LR kultūros ir švietimo ministerijos Ugdymo turinio departamentui.
Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Daugelio kritikos straipsnių, recenzijų, monografijų autorė. Tarp darbų, skirtų literatūros tyrinėjimams, tokios knygos kaip „Eilėraščio menas“ (1965), „Šimtas literatūros mįslių“ (1966), monografija „Maironis“ (1968), „Literatūros mokslo įvadas“ (1978). Sudarė antologiją „Poetika ir literatūros estetika“, taip pat ne vieną mokomąją knygą, skirtą literatūros studijoms.[1]
V. Zaborskaitės aštuoniasdešimtmečio proga išleista jos knyga „Tarp praeities ir dabarties“, kurioje sudėta įvairių rašytojų ir kitų literatūros veikėjų portretai, jos straipsniai ir recenzijos, interviu, Sąjūdžio metų publicistika.[2] Jau po mirties išleista autobiografinė knyga „Autobiografijos bandymas“ (2012).
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Vanda Zaborskaitė (CV)
- ↑ Biografija
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Ir aš ją pažinojau…: atsiminimai apie Vandą Zaborskaitę. Sudarytoja Virgilija Stonytė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016.