Vaineikių I senosios kapinės

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Vaineikių I senosios kapinės
[[Image:|250px]]

Vaineikių I senosios kapinės
Koordinatės
56°00′13″š. pl. 21°20′16″r. ilg. / 56.003623°š. pl. 21.337895°r. ilg. / 56.003623; 21.337895Koordinatės: 56°00′13″š. pl. 21°20′16″r. ilg. / 56.003623°š. pl. 21.337895°r. ilg. / 56.003623; 21.337895
Savivaldybė Kretingos rajonas
Seniūnija Darbėnų seniūnija
Plotas 0,02 ha
Naudotas XVI - XIX a.
Žvalgytas 1995 m.
Registro Nr. 24202 /L536/

Vaineikių I senosios kapinės, vadinamos Markapiais (valstybės saugoma kultūros vertybė: unikalus kodas 24202; senas registro kodas L536) – neveikiančios kapinės centrinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, 0,77 km į pietvakarius nuo Vaineikių kryžkelės, 0,3 km į šiaurę nuo Vaineikupio.

Kapinės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įrengtos Vaineikupio dešiniojo kranto aukštumos viršūnėje, netaisyklingo ovalo plano, pailgos šiaurės rytų - pietvakarių kryptimi, 16 m ilgio, 12 m pločio, apjuostos tvoros, pakraščiuose apsodintos medžiais. Laidojimo žymių nesimato.

Kapinėse stovi koplytėlė, už jos – trys kryžiai ir stogastulpis.

Teritorijos plotas – 0,02 ha.

Koplytėlė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Medinė, stačiakampė stačiasienė, vienkamarė, atvira iš priekio. Stogelis dvišlaitis, apskardintas, su kaltiniu kryželiu.

Kryžiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mediniai, monumentalūs, kryžmiški, aukšti. Stiebas platėja į apačią, viršūnės ir pečių galai profiliuoti. Prie kryžmos prikalta lieto metalo Nukryžiuotojo figūrėlė.

Stogastulpis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Medinis, vienos stoginės. Stiebas platėja į apačią. Stogelis platus, keturšlaitis. Po juo prie stulpo pritvirtinta Nukryžiuotojo figūrėlė. Viršūnė profiliuota, su kaltiniu kryželiu.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Veikė XVI - XIX a., laidoti Vaineikių gyventojai. Vadinamos Kapeliais, Markapiais, Senkapiais. XIX - XX a. pradžioje buvo pakasami savižudžiai, nekrikštyti mirę kūdikiai.

1995 m. žvalgė Kultūros paveldo centro istorikės Loreta Kazlavickienė, Jadvyga Verksnienė.

1997 m. įrašytos į nekilnojamųjų kultūros vertybių registro laidojimo vietų sąrašą, 2005 m. pripažintos valstybės saugoma kultūros vertybe.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]