Vaclovas Šliogeris

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Vaclovas Šliogeris (1901 m. rugpjūčio 21 d. Petrapilis1978 m. gegužės 13 d. Sidnėjus, Australija, palaikai pervežti į Lietuvą ir 1979 m. palaidoti šeimos kape Kaune, Petrašiūnų kapinėse) – Lietuvos karinis veikėjas, pulkininkas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė stambaus imperijos valdininko šeimoje Sankt Peterburge. Jo gimtuose namuose klestėjo lietuvybės dvasia, lankėsi Jonas Basanavičius, Antanas Smetona, Antanas Žmuidzinavičius ir kiti to meto Lietuvos šviesuoliai, skambėjo lietuvių kalba. Petrapilyje baigė 7 klases.

Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, jis, vos 17 metų gimnazistas, bandė stoti savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Buvo priimtas tik po metų, sulaukus pilnametystės. 1919 m. lapkričio 7 d. įrašytas į 2-ojo pėstininkų pulko 7-osios kuopos kareivių sąrašus. Dalyvavo kovose su bermontininkais. 1920 m. sausio mėn. išsiųstas į Kauno karo mokyklą mokėsi artilerijos skyriuje. Mokyklą baigė 1920 m. spalio mėn., suteikus leitenanto laipsnį paskirtas į 2-ąjį Artilerijos pulką ir išvyko į lenkų frontą. 1922 m. paskirtas pulko mokomosios komandos vyresniuoju karininku.

1924 m. vedė Eleną Sedleckaitę, su kuria susipažino lenkų fronte, prie Trakų. 1928 m., nenutraukdamas tarnybos kariuomenėje, baigė Vytauto Didžiojo universiteto ekonomikos fakultetą. 19301931 m. baigė Vytauto Didžiojo karininkų kursų pulko vado padėjėjų ir bataliono vadų kursą. 1931 m. paskirtas į kariuomenės inspekcijos artilerijos skyrių. 19331934 m. Paryžiuje mokėsi Prancūzijos imperatoriškojoje karo akademijoje ir gavo kapitono laipsnį. Grįžęs dėstė Karo mokykloje, 1934 m. majoras. Nuo 1935 m. liepos mėn. iki 1937 m. lapkričio mėn. Lietuvos Respublikos Prezidento Antano Smetonos adjutantas, vykdė ypatingus Valstybės pavedimus. 1937 m. paskirtas Kariuomenės Tiekimo valdybos ūkio inspektoriumi. 1939 m. pulkininkas.

Prasidėjus TSRS okupacijai 1940 m. liepos 2 d. atleistas iš pareigų ir paleistas į atsargą. Pirmos sovietų okupacijos metu vengė viešumos, dėstė Marijampolės gimnazijoje. 1940 m. įsijungė į rezistencinę veiklą. Prasidėjus Vokietijos-TSRS karui 1941 m. Birželio sukilimo dalyvis. Rezistencinės veiklos nenutraukė per visą vokiečių okupacijos laikotarpį.

1944 m. birželio mėn. su vyresniuoju sūnumi pasitraukė į Vakarus. Prancūzų okupacinėje zonoje dirbo policininku. Prancūzijos vyriausybė jam pasiūlė tarnybą Madagaskare, svetimšalių legione, tačiau jis pasirinko ramesnį gyvenimą ir 1949 m. persikėlė gyventi į Australiją, kur dirbo Naujojo Pietų Velso geležinkelių tarnyboje.

E. Šliogerienė su jaunesniuoju sūnumi liko gyventi Kaune. Daug kartų teko slapstytis nuo išvežimo, buvo tardoma. Su vyru daugiau nesusitiko.[1]

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šliogeris, Vaclovas. Antanas Smetona – žmogus ir valstybininkas. Sodus (Mich.) – Bachunas, 1966.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Jonavos krašto žmonės. Jonava. Linotipas, 2000. P. 171-172.