Vaclovas Dambrauskas
|
Šio puslapio ar jo dalies stilius neatitinka Vikipedijos kalbos standartų. Jei galite, pakoreguokite stilių, kad tiktų enciklopedijai. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą. |
| Vaclovas Dambrauskas | |
|---|---|
| Dievo tarnas | |
| |
| Portreto autorė dailininkė Viktorija Visockytė, 2023 | |
| Gimė | 1887 m. spalio 4 d. Svirbučių dvaras, Kuršėnai |
| Mirė | 1941 m. birželio 25 d. (53 metai) Kuršėnai |
| Palaidotas (-a) | Kuršėnų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios šventoriuje |
| Tautybė | lietuvis |
| Tėvas | Antanas Dambrauskas |
| Motina | Ona Varpučianskytė |
| Dievo tarnas | |
| Veikla | katalikų kunigas, kanauninkas |
| Alma mater | 1909 m. Kauno kunigų seminarija |
Vaclovas Dambrauskas (1878 m. spalio 4 d. Svirbučių dvare, Kuršėnuose – 1941 m. birželio 25 d. Kuršėnai) – kanauninkas, Dievo tarnas.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Mokėsi Kuršėnuose, Šiauliuose, Maskvoje. 1910 m. birželio 20 d. gavo kunigystės šventimus, būdamas beveik 32 m. amžiaus. Po to dirbo vikaru Naujamiestyje, Vosyliškyje, Labūnavoje. Naujamiesčio ir Nauradų mokyklose dėstė tikybą. 1925–1941 m. klebonavo Kuršėnuose. 1927–1933 m. pastatė Kuršėnų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią, kurią 1933 m. rugsėjo 29 d. konsekravo Telšių vysk. Justinas Staugaitis. 1934 m. pakeltas kanauninku. 1935 m. Telšių vyskupijos sinodo konsultorius. 1938 m. kan. V. Dambrauskui suteiktas neiškeliamo klebono parochus inamovibilis statusas. Kanauninkas buvo visuomenininkas, autoritetingas, labai gerbiamas, maloniai bendraujantis su žmonėmis. Jis uoliai globojo neturtingus, vargšus ir sunkiai sergančiuosius.[1]
1940 m. SSRS okupavo Lietuvą. Komunistai nekentė kan. V. Dambrausko ir 1941 m. birželio 25 d. 18 val. šventoriuje suėmė iš bažnyčios išėjusį kleboną bei jį užstojusį ūkininką Kazimierą Pieškų. Abu vyrus – kleboną ir ūkininką – badė durtuvais, daužė šautuvų buožėmis, kol galiausiai nužudė. Nukankintuosius užkasė duobėje. Žudikai, įvykdę egzekuciją, kalbėjo nesą įsitikinę jų kaltumu. Perlaidojant rasti labai sudarkyti kūnai: klebono akys išbadytos, rankos išlaužtos, po to nušautas, o ūkininko nukirsti abiejų rankų pirštai, išdurtos akys, subadyta durtuvu ar peiliu krūtinė. 1941 m. birželio 29 d. abu kankiniai palaidoti Kuršėnų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios šventoriuje.[2] Kanauninkas Vaclovas Dambrauskas ir ūkininkas Kazimieras Pieškus, priėmę ir atlaikę kankinystę, nieko neišdavę, nepalūžę mirties akimirką, tapo savo miestelio apsaugos skydu, nes sovietiniai aktyvistai Kuršėnuose, prieš pabėgdami paskui sprunkančią Raudonąją armiją, daugiau nieko nesuėmė ir nenužudė.[3]
Beatifikacijos byla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
2000 m. gegužės 7 d. Romoje, prie Koliziejaus, popiežius Jonas Paulius II vadovavo ekumeninėms pamaldoms, kuriomis paminėtas XX a. tikėjimo liudytojų atminimas. Kanauninkas Vaclovas Dambrauskas kaip Lietuvos XX a. tikėjimo liudytoja įrašyta į Bažnyčios Martirologą.[4] Gautas iš Vatikano dekretas, „…kad iš Šventojo Sosto pusės nėra kliūčių, Dievo tarnų Vaclovo Dambrausko, diecezinio kunigo, ir Kazimiero Pieškaus, ištikimo Kristui pasauliečio, beatifikacijos arba kankinystės pripažinimo bylai svarstyti laikantis vyskupų atliekamų tyrimų šventųjų skelbimo bylose normų“.[5] Atidarytas beatifikacijos bylos procesas Šiaulių vyskupijoje 2021 m. spalio 13 d. Atminimo diena – birželio 25-oji.[6]
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Kiriliauskas J. Kanauninkas V. Dambrauskas – Palaiminimo byla (1). // Šiaulių kraštas, 2022 05 02.
- ↑ Vasiliauskienė, A. Kunigų kankinių atminimui // XXI amžius, 2011 m. birželio 23 d., Nr. 48 (1928).
- ↑ Kiriliauskas J. Kanauninkas Vaclovas Dambrauskas (1878–1941). (Žmogaus epocha ir jo laikas. Tarnystė. Atminties ženklai) // leidykla “Litera”, Vilnius, 2021.
- ↑ Popiežius pagerbė XX amžiaus tikėjimo liudytojus
- ↑ Šventųjų bylų kongregacija Vatikane, kardinolas Angelus Becciu, Prot. N. 3511-1/19, Roma, 2020 m. birželio 9 d.
- ↑ Katalikų žinynas 2023, Katalikų pasaulio leidiniai: Vilnius, 2023, p. 279–280.