Unsuk Chin

Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, sutvarkykite.

Šio puslapio ar jo dalies stilius neatitinka Vikipedijos kalbos standartų. Jei galite, pakoreguokite stilių, kad tiktų enciklopedijai. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.

Usuk Chin (g. 1961 m. liepos 14 d. Seule) – Pietų Korėjos šiuolaikinės muzikos kompozitorė, gyvenanti Berlyne. Usuk Chin pradėjo savarankiškai mokytis groti fortepijonu bei studijuoti muzikos teoriją. Jos kūryba yra gavusi įvairių tarptautinių apdovanojimų. 2004 m. ji gavo Grawemeyerio apdovanojimą už savo koncertą smuikui. 2005 m. jai buvo suteikta Arnoldo Schönbergo premija, 2010 m. (gougalōnui), Ho-Am meno premija, 2012 m., Wihuri Sibeliaus premija, 2017 m., Marie-Josée Kravis premija už naująją muziką. 2018-2019 m. ją Bacho premija du kartus apdovanojo Niujorko filharmonija. 2021 m. jai buvo suteikta Léonie Sonning muzikos premija.

Biografija

Unsuk Chin gimė Seule, Korėjoje . Ji studijavo kompoziciją pas Sukhi Kang Seulo nacionaliniame universitete ir savo 3-iame gyvenimo dešimtmetyje laimėjo keletą tarptautinių prizų. 1985 m. Chin laimėjo Amsterdame įsikūrusio „ Gaudeamus“ fondo prizą su savo muzikiniu kūriniu „Spektra trims violončelėms“ (1985), kuris taip pat buvo jos diplominis darbas. Tuo pačiu metu ji gavo akademinę stipendiją studijoms Vokietijoje ir tais pačiais metais persikėlė į Vokietiją. 1985–1988 m. ji mokėsi pas vengrų kompozitorių György Ligeti Hamburgo aukštojoje muzikos ir teatro mokykloje.

1988 m. Unsuk Chin dirbo laisvai samdoma kompozitore Berlyno technikos universiteto elektroninės muzikos studijoje. Pirmasis jos kūrinys dideliam orkestrui „ Troerinnen“ (1986), skirtą moterų balsams, premjerą išvydo Bergeno filharmonijos orkestre 1990 m. 1991 m. jos vieną iš žinomiausių kūrinių „ Acrostic Wordplay“ (1991) pristatė „ Nieuw“ ansamblis . Nuo to laiko jis buvo atliktas daugiau nei 20 šalių Europoje, Azijoje ir Šiaurės Amerikoje. Unsuk Chin bendradarbiavimo su tarptautiniu šiuolaikinės muzikos ansambliu „ Ensemble Intercontemporain“. Šiuo bendradarbiavimo laikotarpiu ji sukūrė „ Fantaisie mecanique“ (1994). Nuo 1996 m. jai teko bendradarbiauti su „Boosey & Hawkes“ , o nuo 1999 m. Chin pradėjo meninį bendradarbiavimą su Kentu Nagano.

2002 m. Isuk Chin parašė smuiko koncertą, kurį atliko garsi vokiečių smuikininė Viviane Hagne. Už šį koncertą kompozitorė buvo apdovanota Luisvilio universiteto Grawemeyerio premija. Nuo to laiko šis koncertas buvo atliktas įvairiose Europos ir Azijos valstybėse bei JAV.

Unsuk Chin kūrinius atliko tokie garsūs orkestrai kaip:

• Berlyno filharmonijos orkestras.
• Niujorko filharmonijos orkestras.
• BBC simfoninis orkestras.
• Čikagos simfoninis orkestras.
• Londono filharmonijos orkestras.
• Los Andželo filharmonijos orkestras.
• Bostono simfoninis orkestras.
• Berlyno „Deutsches Symphonie-Orchester" filharmonijos orkestras.
• Oslo filharmonijos orkestras.
• Birmingemo miesto simfoninis orkestras.
• Monrealio simfoninis orkestras.

Usuk Chin muzika buvo atlikta įvairiuose tarptautiniuose akademinės muzikos festivaliuose. 2014 m. Liucernos festivalyje, festivalyje „Musica“ Strasbūre, „Suntory“ vasaros festivalyje, 2013 m. šiuolaikinės muzikos festivalio „Settembre Musica“ Italijoje metu.

Ji taip taip dirbo Seulo filharmonijos orkestre nuo 2006 m. iki 2017 m.

Apdovanojimai ir prizai

• 1985 Pirmasis "Gaudeamus" fondo prizas už Spektra.
• 1993 Pirmoji vieta orkestrų konkurse, skirtame Japonijos vyriausybės pusšimtečiui paminėti.
• Pirmoji vieta šiuolaikinės fortepijono muzikos konkurse „Concours International de Piano d'Orléans“ už fortepijono studijas Nr. 2–4.
• 1999 Pirmoji vieta tarptautiniame sonoristinės bei elektrininės muzikos konkurse „Concours Internationaux de Musique et d'Art Sonore Electroacoustiques de Bourges“ už kūrinį Xi.
• 2004 Luisvilio universiteto Grawemeyerio premija už smuiko koncertą.
• 2005 Arnoldo Schönbergo premija.
• 2007 Heidelbergo menininkų premija.
• 2010 Prince Pierre fondo premija už kūrinį Gougalōn.
• 2012 Ho-Am premija.
• 2017 Wiburi Sibelius premija.
• 2018 Marie-Josée Kravis premija.
• 2019 Laisvojo Hanzos miesto Hamburgo Bacho premija.
• 2021 Léonie Sonning muzikos premija.

Stilius

Unsuk Chin savo muzikos nelaiko prriklausančia jokiai konkrečiai kultūrai. Unsuk Chin įvardija tokius XX a. kompozitorius kaip Béla Bartóką, Igorį Stravinskį, Claude'ą Debussy, Antoną Weberną, Iannį Xenakį ir Györgyą Ligeti padariusiems didžiausią įtaką jos kūrybai. Tuo pačiu Chin mano, kad jos darbo patirtis, susijusi su elektronine muzika, ir susirūpinimas Gamelanu taip pat padarė didelę įtaką jos muzikai. Orkestro kūrinyje „ Miroirs des temps“ Unsuk Chin taip pat panaudojo viduramžių kompozitorių, tokių kaip Machautas ir Ciconia, kompozicines koncepcijas, naudodama tokias jų technikas kaip palindromai ir kanonai.

Unsuk Chin vokalinės muzikos tekstai dažnai yra pagrįsti eksperimentine poezija, kartais jie būna orientuoti į jos vidinį gyvenimą, pasitelkiamos tokios poezijos technikos kaip akrostika, anagramos ir palindromai, kurie visi kartu atsispindi jos vokalinės muzikos kompozicinėje struktūroje.

Žaismingi aspektai dominuoja ir Unsuk Chin operoje „ Alisa stebuklų šalyje“, kuri yra paremta Lewiso Carrollo klasika. Operos libretą parašė Davidas Henry Hwangas. Miuncheno pastatymą, kurį DVD leido „Unitel“, režisavo Achimas Freyeris tarptautinėje vokiečių operos žurnalas „ Opernwelt organizuotame kritikų apklausoje buvo išrinktas„ Metų premjera“ .

Žymiausi kūriniai

Kūriniai orkestrui:

• 1993 Santica Ekatela
• 2008 Rocaná
• 2014 Manekenas
• 2017 Chorós Chordón
• 2019 SPIRA
• 2019 Frontispiece

Koncertai:

• 1996-1997 Fortepijono koncertas.
• 2001 Smuiko koncertas.
• 2002 Koncertas dviems fortepijonams, perkusijai ir ansambliui.
• 2009-2013 violončelės koncertas.
• 2009 Šu koncertas šengui ir orkestrui.
• 2013-2014 klarneto koncertas.

Kūriniai ansambliui:

• 1984 Gestalten.
• 1985 Spektra.
• 1994-1997 Fantaisie mécanique trimitui, trombonui, dviem mušamiesiems ir fortepijonui.
• 2009-2011 Gougalōn.
• 2012 Cosmigimmicks.
• 2012-2013 graffiti.

Fortepijonui:

• 1995 etiudas nr. 2 (Sequenzen).
• 1995 etiudas nr. 3 (Scherzo ad libitum).
• 1995 etiudas nr. 4 (Scalen)
• 1999 etiudas nr. 1 (C).
• 2000 etiudas nr. 6.
• 2003 etiudas nr. 5 (Toccata).