Iannis Xenakis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Janis Ksenakis

Janis Ksenakis (gr. Ιάννης Ξενάκης, pranc. Iannis Xenakis, 1922 m. gegužės 29 d., Breila, Rumunija – 2001 m. vasario 4 d., Paryžius, Prancūzija) – graikų kompozitorius, muzikos teoretikas, architektas. Vienas žymiausių XX a. II p. muzikos avangardizmo atstovų, gerai žinomas kaip stochastinės muzikos kūrėjas bei svarbus pokario laikmečio kompozitorius, kurio darbai prisidėjo prie XX a. muzikos revoliucijos. Daugelio užsienio meno akademijų garbės narys, pelnęs nacionalinių ir tarptautinių apdovanojimų.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ankstyvasis laikotarpis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Janis Ksenakis gimė Breiloje (Rumunija). Jis buvo vyriausiasis graikų verslininko Klearcho Ksenakios sūnus. Jo abu tėvai domėjosi muzika, ir būtent mama (Fotini Pavlou) supažindino jaunąjį Ksenakį su muzika. Jos ankstyvoji mirtis, kai I. Ksenakis buvo vos penkerių, jį smarkiai sukrėtė. Jaunajį Ksenakį tuo metu bendrųjų dalykų mokė guvernantės, o 1932 m jis buvo išsiųstas į pensioną Egėjo saloje, Graikijoje. Ten jis dainavo mokyklos berniukų chore, kur susipažino su Palestrinos bei Mocarto kūriniais, kurie jam giliai įstrigo atmintyje. Ten pat Janis Ksenakis studijavo muzikos raštą ir solfedžio, pamilo tradicinę bei bažnytinę graikų muziką.

Nuo 1938 m. Janis Ksenakis Atėnuose privačiai mokėsi muzikos teorijos, pradėjo komponuoti. Nuo 1940 m. su pertraukomis studijavo architektūrą Atėnų politechnikos institute. Dalyvavo pasipriešinime Italijos ir Vokietijos okupacijai, demokratiniame sąjūdyje prieš Graikijos monarchijos atkūrimą. Keletą kartų suimtas.

1945 m. tanko šovinio skeveldra sužalojo jam veidą, išmušė kairę akį. Baigęs politechnikos institutą, 1946 m. mobilizuotas į profašistinę Graikijos kariuomenę. Nuo 1947 m. graikų vyriausybė pradėjo buvusiojo kairiojo sparno pasipriešinimo narių sulaikymą, visi jie (tarp jų ir Janis Ksenakis) buvo siunčiami į kalėjimą. Janis Ksenakis buvo apimtas baimės, todėl nuolat slapstėsi. Su tėvo bei kitų artimųjų pagalba, jam pasisekė pabėgti į Italiją. 1947 m. lapkričio 11 d., jis atvyko į Paryžių. Vėlesniame interviu, Janis Ksenakis prisipažino jaučiantis didelę kaltę palikęs savo šalį, ir toji kaltė buvo vienas pagrindinių jo vėlesniųjų muzikos kūrinių įkvėpimo šaltinių. 1951 m. dešiniojo sparno administracija Janiui Ksenakiui buvo skyrusi mirties bausmę.

Gyvenimas Prancūzijoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Būdamas nelegaliu imigrantu Paryžiuje, Janis Ksenakis sugebėjo gauti darbą Le Korbuzijė architektūros studijoje. Pirmiausia, jis dirbo inžinieriaus asistentu, bet greitai kilo pareigose ir vykdė svarbesnes užduotis, kol galiausiai pradėjo bendradarbiauti ir kurti didelius projektus su žymiu prancūzų architektu Le Korbuzijė. Tarp pastarųjų judviejų architektūros projektų buvo: vaikų darželis ant daugiabučių namų stogo Nanto mieste (Prancūzija), vyriausybės pastatas Čandigarho mieste (Indija), banguoto stiklo paviršiaus Šventosios Marijos iš Tureto vienuolynas bei Filipo paviljonas Briuselio parodų rūmuose Expo 58. Pastarąjį projektą Janis Ksenakis užbaigė pats, iš paprasto Le Korbuzijė brėžinio.

Patirtis architektūros sferoje puikiai atsispindi Janio Ksenakio muzikos kūriniuose: svarbios ankstyvosios kompozicijos, kaip Metastaseis (1953–1954 m.) yra grįstos architektūrine koncepcija. Tuo pačiu metu dirbdamas su Le Korbuzijė, Janis Ksenakis studijavo harmoniją ir kontrapunktą bei kūrė muziką.

"Šiuo periodu aš supratau, kad tarp muzikos ir architektūros yra labai glaudus ryšys, ir jų abiejų įtaka mane keitė iš esmės. Pavyzdžiui, muzikos konservatorijoje išmokstama, kad reikia pradėti pasirenkant temą, tada kurti formą – perstatant, išplečiant ar redukuojant pagrindinę temą. Architektūroje pradinis taškas yra vieta, tada pasirodo programa, o joje būtinos funkcijos bei formos, paskui seka medžiaga. Taigi, dirbame nuo esmės prie detalių. "

Fransiskas Estevesas aprašė Ksenakio kūrinį, kaip "matematines formules, išverstas į nuostabią, jaudinančią, įtikinančią ir aukščiau visko esančią muziką. "

1951–1953 m. Xenakis lankė Olivjė Mesiano pamokas, kur studijavo įvairiausių žanrų bei stilių muziką ir skyrė ypatingą dėmesį ritmui. Pasibaigus šioms studijoms, Janis Ksenakis sužinojo apie serializmą ir įgavo dar gilesnį supratimą apie šiuolaikinę muziką.

1953 m. Janis Ksenakis vedė žurnalistę ir rašytoją Fransua, po trejų metų gimė judviejų duktė Makhi, taipogi būsimoji menininkė – tapytoja ir skulptorė.

1954 m. antrojoje pusėje, Janis Ksenakis buvo priimtas į konkrečiosios muzikos tyrimų grupę – organizaciją įkurtą Piero Šeferio ir Piero Anri, skirtą studijuoti bei kurti konkrečiąją elektroninę muziką. Tais pačiais metais, Janis Ksenakis susipažino su dirigentu Ermanu Šeršenu, kuris iškart buvo sužavėtas kūrinio Metastaseis partitūra, todėl Ksenakiui pasiūlė savo draugiją.

6-tojo dešimtmečio antrojoje pusėje, Ksenakis pamažu pradėjo gauti pripažinimą tarp pažįstamų menininkų. 1957 m. jis gavo pirmąjį apdovanojimą iš Europos kultūros fondo, o 1958 m., iš Prancūzijos radijo tyrimų centro buvo gautas pirmasis užsakymas. Tais pačiais metais jis parašė konkrečiosios muzikos kūrinį Concret PH Filipo paviljonui, o 1960 m. Janis Ksenakis jau gavo užsakymą iš UNESCO, Enriko Fulčinjonio dokumentinio filmo garso takeliui.

Vėlyvasis gyvenimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Palikęs Le Korbuzijė studiją 1959 m., Janis Ksenakis gyveno iš kompozicijos, mokymo bei muzikinių tyrimų, dėl kurių greitai tapo žinomas, kaip vienas svarbiausių to laikmečio Europos kompozitorių. 1965 m. gavo Prancūzijos pilietybę. Tais pačiais metais surengtas pirmas Ksenakio kūrinių festivalis Paryžiuje. Tuo metu kompozitorius įgavo pripažinimą: kūriniai buvo atliekami JAV, Japonijoje, Kanadoje, Europoje.

Janis Ksenakis aistringai domėjosi kompiuterine kompozicija, todėl 1966 m. su mokslininkais M. Barbutu, Fr. Genui ir G. Žilbo Paryžiuje įkūrė Muzikinės matematikos ir autonomikos artelę EMAMu („Equipe de mathematique et d‘automatique musicales“). 1972 m. pertvarkyta į Muzikinės matematikos ir autonomikos tyrimų centrą CEMAMu („Centre d‘etudes de mathematique et d‘automatique musicales“). Janis Ksenakis dėstė Indianos, Sorbonos universitetuose. Skaitė paskaitas JAV, Argentinoje, Kanadoje bei įvairiose Europos šalyse.

Be kompozicijos ir mokymo, Janis Ksenakis taip pat buvo daugybės muzikinių straipsnių bei esė autorius. Ksenakio darbas Formalioji muzika (1963 m.) tapo išskirtinai žinomas. Tai tekstų kolekcija, skirta stochastinių procesų, žaidimo teorijos bei kompiuterinio muzikos programavimo pritaikymui. Šis darbas vėliau buvo ištaisytas, išplėstas ir išverstas į anglų kalbą, kaip Formalioji muzika: mintis ir matematika kompozicijoje (1971 m.) per Ksenakio kadenciją Indianos universitete.

Janis Ksenakis buvo ateistas. Zbignevas Skovronas, apibūdinant Ksenakio kūrinį Aïs, parašė: „Pagal Ksenakio ateistines pažiūras, jis pabrėžia mirties galutinumą kaip paskutinį žmogaus gyvenimo įvykį, ir tai turbūt yra tai, kodėl laukiniai klyksmai bei aimanos aidi jo partitūrose“. Janis Ksenakis pats rašė, "Žmogus yra vientisas ir nedalomas. Jis mąsto savo pilvu ir jaučia savo protu. Norėčiau pasisakyti ką man reiškia muzika: Tai yra mistinis, bet ateistinis asketizmas… ".

1997 m. Janis Ksenakis užbaigė savo paskutinįjį kūrinį, O-mega perkusijos solistui bei kameriniam orkestrui. Jo sveikata metams bėgant blogėjo, todėl nuo 1997 m. jis jau nebegalėjo dirbti. 1999 m., Janis Ksenakis gavo Poliar Music premiją ir buvo apdovanotas "už daugelį galingų, bet jautrių kūrinių, už įsipareigojimą ir aistrą, suteikusią galimybę puikuotis tarp garsiausių XX a. kompozitorių kūrusių meninę muziką, už įvairiose srityse išugdytą nepalaužiamą įtaką.”

Po kelerių metų rimtos ligos, 2001 m. vasario 1 d. kompozitorių ištiko koma. Jis mirė Paryžiuje, savo namuose (vasario 4 d., sulaukęs 78-rių).

Muzikos stilius ir ypatybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Janis Ksenakis pradėjo kurti klestint serializmui, tačiau visiškai nesidomėjo atskiro garso reikšme ir griežtai pasisakė prieš šią komponavimo sistemą. Apskritai, kompozitorius nesekė to laikmečio vyraujančiomis komponavimo tendencijomis, kas padėjo suformuoti išskirtinį muzikos braižą. Gyvendamas Paryžiuje Janis Ksenakis privačiai mokėsi kompozicijos pas žymiausius to laikmečio muzikos kūrėjus: A. Honegerį ir D. Miljo. Vėliau (1950–1952 m.) lankė O. Mesiano analizės kursą Paryžiaus konservatorijoje. 1957–1962 m. dirbdamas P. Šeferio Muzikinių tyrinėjimų grupėje sukūrė savo pirmąsias elektroakustines kompozicijas. Janis Ksenakis – vienas kompiuterinės muzikos pradininkų ir puoselėtojų, tais pačiais metais sukūrė kompiuterinę programą ir panaudojo ją muzikos kūrimui.

Janio Ksenakio muzika sudėtinga, tiksliai matematiškai apskaičiuota. Jo partitūrose neaptiksime tradicinės faktūros bruožų – melodijos, akompanimento, aiškios harmonijos. Jį domino garsų masė, spalvos, tembrai, kas leidžia jo muzikines struktūras vadinti garsų „debesimis“, „galaktikomis“. Jo kūriniai pasižymi intensyvumu, energija, garso skambesio jėga.

Savo muziką Janis Ksenakis pavadino stochastine, kurią pradėjo kurti nuo 1954 m. stochastinės muzikos terminas jo formuojamai muzikos koncepcijai buvo pritaikytas dėl ypatingai glaudaus ryšio su matematika. Kompozitorius savo muziką grindė matematine tikimybių teorija, kai pagal tam tikras tikimybes yra konstruojamos muzikos garsų sekos. Kitais žodžiais tariant, stochastinė muzika – tam tikras garso ar garsų masės/srauto kitimas, laipsniška jo transformacija laike, valdoma tam tikrų tikimybių procesų. Tikimybių teorija – matematikos šaka, tirianti atsitiktinių įvykių tikimybes. Matematikoje tikimybė – tai skaičius iš intervalo [0; 1], parodantis, kiek tikėtina, kad įvykis įvyks arba tam tikro nepastovaus įvykio tikėtinumas. Kartu su statistika tikimybių teorija sudaro matematikos šaką, vadinamą stochastika.

Toks komponavimo metodas kompozitoriui padėjo itin preciziškai ir apskaičiuotai valdyti garsų mases, nepalikti jokio atsitiktinumo muzikoje. Remdamasis tiksliais matematiniais apskaičiavimais I. Xenakis savo kūriniuose nustatydavo garso trukmes, aukštį, tempus, intervalus, ir kt. muzikos kūrinio elementus. Daug dėmesio skyrė didelės apimties įvykiams – garsų masėms, itin svarbūs glissando ir pizzicato. Ankstyvieji kūriniai, sukurti šiuo metodu – „Metastasis“ (1953–1954 m.) 61 instrumento orkestrui, „Pithoprakta“ (1955-56 m.) 50 instrumentų orkestrui ir „Achorripsis“ (1956–1957) 21 instrumento orkestrui.

„Metastasis“ orkestrui sukurta 1953-54 m., laikoma viena pirmųjų svarbiausių architektūrine koncepcija paremtų kompozicijų, taip pat stochastinės muzikos pavyzdžių, kurioje matematiniai modeliai, remiantis Fibonači sekomis, yra pritaikyti beveik visoms muzikos kalbos priemonėms – garsui, tembrui, registrui ir trukmei.

Janis Ksenakis visą gyvenimą rėmėsi viena muzikos idėja, daug dėmesio skyrė skambesio spalvai, intensyvumui, energijai, nors bėgant metams jo kompozicinė technika kito. Kadangi jis vienas pirmųjų pasitelkė kompiuterius muzikai kurti, kai kurie vėlyvieji stochastiniai kūriniai skirti vien kompiuteriams atlikti. 1991 m. muzikinės matematikos ir autonomikos tyrimų centre (CEMAMu) kompozitorius sukūrė kompiuterinę programą pavadinimu GENDY. GEN – gereration/generavimas ir DY – dynamic/dinaminis. Ši programa formuoja tiek muzikos struktūrą, tiek garso išgavimą. Garsas yra sintezuojamas pagal naują algoritmą, kuris vadinamas dynamic stochastic synthesis (dinaminė stochastinė sintezė), o šio algoritmo pagalba išgaunama didelė skirtingų tembrų įvairovė. Vienas tokių kūrinių GENDY3 kompiuteriui (1991 m.)

Tarp elektroakustinių J. Ksenakio darbų pažymėtini: Concret PH (1958), Analogique A–B (1958–59), Bohor (1962), La légende d’Eer (1977), Mycenae-Alpha (1978), Voyage absolu des Unari vers Andromède (1989), Gendy301 (1991), bei S709 (1994)

1979 m. Janis Ksenakis sukūrė kompiuterinę sistemą UPIC, kuri galėjo paveiksliukus paversti muzika. "Ksenakis iš pradžių mokėsi kaip architektas, taiga keli jo piešiniai, kuriuos jis vadino 'medžiais', atspindėjo ir organines formas ir architektūrines struktūras. " Šių piešinių įvairias kreives bei tieses, UPIC sistema galėjo interpretuoti, kaip realaus laiko instrukcijas garso sintezės procesui. Taigi, piešinys yra paverčiamas kompozicija. Mycenae-Alpha buvo pirmasis KsXenakio kūrinys naudojantis UPIC Sistema.

Žymesni kūriniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šiuose kūriniuose Janis Ksenakis pritaikė šiuolaikinės matematikos ir fizikos teorijas.

  • Kinetinė dujų teorija – „Pithoprakta“ 1956 (orkestrui)
  • Minimalaus ryšio principas – „Achorripsis“1957 (ansambliui)
  • A.Markovo grandinė – „Analogiques“ 1959 (styginiams ir elektronikai)
  • Lošimo teorija – „Strategie“ 1962 (orkestrui ir dviem dirigentams)
  • G. Boogel‘io algebra – „Herma“ 1961, „Eonta“ 1964 (fortepijonui),
  • Grupių teorija – „Nomos alpha“ 1966 (violončelei)
  • Molekulinis R. Browno judesys – „N‘shima“ 1975 (2 moterų balsams, 2 ragams, 2 trombonams ir violončelei) ir kt.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Wikipedia contributors. (2018, November 4). Iannis Xenakis. In Wikipedia, The Free Encyclopedia. Retrieved 18:48, December 6, 2018, from https://en.wikipedia.org/w/index.php?title=Iannis_Xenakis&oldid=867188976