Transseksualumo priežastys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 Crystal Clear action spellcheck.png  Šį straipsnį ar jo skyrių reikėtų peržiūrėti.
Būtina ištaisyti gramatines klaidas, patikrinti rašybą, skyrybą, stilių ir pan.
Ištaisę pastebėtas klaidas, ištrinkite šį pranešimą.

Transseksualumo priežasčių tyrimai nagrinėja, kokios yra translyčių asmenų, ypač transseksualų, lyties tapatybės formavimosi priežastys. Translyčiai asmenys turi lyties tapatybę, kuri nesutampa su jų biologine (gimimo metu priskirtąja) lytimi, o tai dažnai sukelia lytinę disforiją.[1] Labiausiai ištirti faktoriai yra biologiniai, ypač smegenų struktūros skirtumai, susiję su biologija ir seksualiniu potraukiu. Aplinkos faktoriai taip pat buvo tiriami.

Translyčių asmenų, ypač translyčių moterų, jaučiančių potraukį moterims, ir translyčių vyrų, jaučiančių potraukį vyrams, smegenų tyrimų atlikta nedaug ir juose dalyvavo nedaug asmenų.[2]

Viešai prieinami tyrimai nurodo, kad androfilinių (jaučiančių potraukį vyrams) translyčių moterų, kurioms anksti pasireiškė lytinė disforija, smegenų struktūra yra panaši į biologinių moterų, tačiau skiriasi nuo biologinių vyrų.[2] Jie taip pat teigia, kad ir androfilinės translytės moterys ir ginekofilinės (jaučiančios potraukį moterims) translytės moterys ir su vėlai prasidėjusia lyties disforija turi skirtingus smegenų fenotipus, ir kad ginekofilinių translyčių moterų nedimorfinės smegenų sritys skiriasi ir nuo biologinių vyrų, ir nuo biologinių moterų.[2]

Smegenų žievė, kuri paprastai yra storesnė cislyčių moterų (biologinių moterų, laikančių save moterimis) nei cislyčių vyrų (biologinių vyrų, laikančių save vyrais) smegenyse, gali būti storesnė ir translytės moters smegenyse, tačiau išsidėsčiusi kitose vietose, nei cislytės moters smegenyse.[2]

Translyčių vyrų tyrimai nurodo, jog translyčių, kuriems anksti prasidėjo lytinė disforija ir kurie yra ginekofiliniai, smegenys dažniausiai atitinka jų priskirtą lytį, bet jie turi kitokį smegenų fenotipą (skirtumai matomi smegenų žievės storyje, subkortikinėse struktūrose ir baltosios medžiagos mikrostruktūroje, ypač dešiniajame smegenų pusrutulyje).[2]

Hormonų terapija gali paveikti translyčio asmens smegenų struktūrą. Translyčių moterų smegenys itin supanašėja su cislyčių moterų; morfologiniai padidėjimai, pastebėti translyčių vyrų smegenyse gali būti susiję su anaboliniais testosterono efektais.[2]

Dvynių tyrimai nurodo, jog greičiausiai transseksualumo priežastys yra genetinės, deja, kol kas nėra iki galo suprantama, kokie genai tai sukelia.[3][4] [3][4] Vienas tyrimas, paviešintas žurnale „International Journal of Transgender Health“ atskleidė, kad 33% identiškų dvynių porose abu buvo translyčiai, tuo tarpu neidentiškų dvynių porose abu buvo translyčiai 2,6% porose, kurie buvo auginami tuo pačiu metu tose pačiose šeimose, bet nebuvo genetiškai identiški.[4]

Ray Blanchard sukūrė taksonomiją MTF (angl. male to female, translytė moteris) transseksualumui, kuri siūlo teoriją, jog androfiliniai ir ginekofiliniai translyčiai turi skirtingas priežastis tranzicijai (lyties keitimui) pradėti. Ši teorija tapo kontroversiška ir yra palaikoma J. Michael Bailey, Anne Lawrence, James Cantor ir kitų, bet smerkiama Charles Allen Moser, Julia Serano ir WPATH (angl. World Professional Association for Transgender Health).

Biologiniai faktoriai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Genetika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2008 metų tyrimas, kuriame dalyvavo 112 ginekofilinių (jaučiančių potraukį moterims) ir androfilinių (jaučiančių potraukį vyrams) MTF transseksualų, kurių daugelis buvo pradėję hormonų terapiją, ir 258 cislyčių vyrų. MTF translyčiai dažniau nei cislyčiai vyrai turėjo ilgesnę receptoriaus geno versiją hormonui androgenui ir testosteronui, kas sumažindavo testosterono efektyvumą.[5] Androgeno receptorius NR3C4 yra aktyvuojamas įrišant testosteroną arba dehidrotestosteroną, kur šis yra labai svarbus pirminių bei antrinių lyties požymių formavimuisi. Tyrimas atskleidė, jog sumažėjęs androgeno kiekis prisideda prie moteriškos lyties tapatybės susiformavimo MTF transseksualams. Autoriai teigė, jog sumažėjęs testosterono kiekis smegenyse paauglystės metu gali užkirsti kelią visiškai smegenų maskulinizacijai, sukurti moteriškesnes smegenis bei moterišką lyties tapatybę.[5][6]

Genotipo genui, pavadintam CYP17, kuris yra hormonuose pregnenolone ir progesterone, yra susijęs su FTM (angl. female to male, translytis vyras) transseksualais, tačiau nesusijęs su MTF transseksualais. Svarbiausia pažymėti, kad FTM individai ne tik turėjo šį genotipo variantą dažniau, bet ir turėjo cislyčiams vyrams būdingą alelio išsidėstymą. Tyrimas padarė išvadą, kad moterims būdingo CYP17 T -34C alelio distribucijos modelio praradimas yra susijęs su FTM transseksualumu.[7]

Dvynių transseksualumas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2013 m. buvo atliktas tyrimas, apklausiant dvynių poras, iš kurių vienas ar abu norėjo keisti lytį, turėjo planų ar jau ruošėsi tai daryti. Tyrimas atskleidė, jog trečdalis identiškų dvynių porų abu yra translyčiai, 13 iš 39 (trečdalis) buvo monozigotiniai arba identiški dvyniai vyrai bei 8 iš 35 poros (22,8 %) iš monozigotinių arba identiškų dvynių moterų. Kalbant apie dizigotinius arba genetiškai neidentiškus dvynius, tik 1 iš 38 (2,6 %) porų abu dvyniai buvo translyčiai.[4] Tarp identiškų dvynių, kurių abu yra translyčiai, ir neidentiškų, kurių abu yra translyčiai, matomas aiškus skaičiaus skirtumas. Tai įrodo, kad translytiškumą lemia ne auklėjimo ypatybės, bet genetinės priežastys.[4]

Smegenų struktūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bendroji apžvalga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Net keliuose tyrimuose atrasta koreliacija tarp lyties tapatybės ir smegenų struktūros bruožų.[8]

Pirmasis toks tyrimas atliktas Zhou ir kitų, 1995 metais, ir atskleidė, jog smegenų šoniniame skilvelyje, migdolinio kūno dugne, yra sritis, atsakinga už sekso ir nerimo reakcijas, ir veikiama prenatalinių androgenų (sutrumpintai vadinama BSTc).[9] Šešių asmenų lavonai buvo apibūdinti kaip esantys MTF transseksualūs ar translyčiai ir turėjo moterims būdingą BSTc dydį, panašų į biologinių moterų lavonuose atrastą BSTc. Kol tiriami transseksualūs asmenys vartojo hormonus, tai buvo aiškinamasi kaip kontrolinę grupę tiriant mirusius kūnus, priklausiusius ne transseksualiems vyrams ir moterims, kurie dėl įvairių medicininių priežasčių taip pat turėjo vartoti hormonus, priešingus jų biologinei lyčiai. Kontroliniai kūnai turėjo normalaus dydžio BSTc, atitinkančius jų biologinę lytį. Nerasta jokio sąryšio su seksualine orientacija.[10]

Kitame tyrime, Krujiver ir kitų atliktame 2000 metais, buvo tiriamas neuronų skaičius BSTc vietoj to, kad būtų tiriama jų masė. Šio tyrimo ir Zhou ir kitų atliktojo tyrimo (1995) rezultatai yra panašūs, tačiau pirmasis turi daug ryškesnius skirtumus. Vienas VįM dalyvis, kuris niekada nevartojo hormonų, vis dėlto buvo taip pat įtrauktas į tyrimą, ir vis dėlto jo neuronų skaičius BSTc sutapo su biologinių moterų. [11]

2002 metų Chung ir kitų tyrime rasta, kad aiškus seksualinis dimorfizmas (variacija tarp biologinių lyčių) BSTc srityje galutinai nesusiformuoja iki pat pilnametystės. Chung ir kiti teorizuoja, jog arba vaisiaus hormonų lygio pakitimai iššaukia BSTC sinapsės tankio ir neuronų aktyvumo pokyčius, arba neurocheminė masė, kuri vėliau veda link dydžio ir neuronų skaičiaus pakitimams BSTc, arba BSTc dydis yra paveiktas lyties tapatybės nesuderinamumo su žmogaus biologine lytimi.[12]

Buvo spėliojama, kad BSTc skirtumai atsiranda dėl hormonų pakeitimo terapijos. Taip pat buvo manoma, kad dėl to, jog pedofilijos nusikaltimus atlikę žmonės taip pat turi sumažėjusį BSTc, moteriškas BSTc gali veikiau signalizuoti apie polinkį į parafiliją nei į transseksualumą.[2]

Įrodymų apžvalgoje 2006 metais, Gooren patvirtino ankstesnį tyrimą kaip palaikantį transseksualumo kaip seksualinės diferenciacijos sutrikimo, sukelto lyčiai dimorfinių smegenų.[13] Dick Swaab (2004) sutiko.[14]

2008 metais Garcia-Falgueras ir Swaab atrado naują sritį su panašiomis į BSTc savybėmis, nurodančiomis į transseksualumą: priešakinio pagumburio tarpląstelinis branduolys (INAH3), dalis pagumburinio kablinio pluoštelio branduolio. Panašus metodas hormono kontroliniam naudojimui buvo naudojamas minėtuose Zhou (1995) ir Kruijver (2000) tyrimuose. Skirtumai buvo dar ryškesni nei su BSTc; kontrolinėje vyrų grupėje vidurkis buvo 1,9 karto masės, o kontrolinėje moterų grupėje - 2,3 karto, tad darsyk patvirtinta, jog nepaisant hormonų poveikio, MTF transseksualūs asmenys turėjo moterims įprastą kiekį, o FTM transseksualūs asmenys – įprastą vyrams.[15]

2009 MRT tyrime, atliktame Luders ir kitų su 24 MTF transseksualais, kurie dar nebuvo pradėję gydymo hormonais, atrasta, jog kai kuriose smegenų dalyse pilkosios smegenų medžiagos koncentracija buvo panašesnė į cislyčių vyrų, nei į cislyčių moterų, tačiau ten buvo aptikta aiškiai didesnė pilkosios medžiagos masė, būdingesnė cislyčiams vyrams. Kaip ir ankstesnieji tyrimai, šis patvirtino, jog transseksualumas yra susijęs su tam tikrais cerebriniais bruožais. [16] (MRT leidžia lengvesnius didesnių smegenų struktūrų tyrimus, tačiau nepriklausomi branduoliai nėra matomi dėl kontrasto tarp skirtingų neurologinių audinių tipų trūkumo, taigi, kiti BSTc tyrimai buvo atlikti skrodžiant mirusių asmenų smegenis).

Dar vienas bruožas buvo tiriamas su grupe FTM transseksualų, kurie dar nebuvo pradėję gydymo hormonais: frakcinės anizotropijos (FA) vertė baltajai smegenų medžiagai medialinėje ir galinėje dalyse dešiniajame viršutiniame išilginiame fascikule (SLF), jungiančiame mažąjį ir žievinį nugaros smegenų laidą. Rametti ir kiti (2010 m.) atskleidė, jog „Lyginant su kontroline cislyčių moterų grupe, FTM transseksualai parodė aukštesnę FA vertę galinėje dešiniojo SLF dalyje, jungiančioje mažąjį ir žievinį nugaros smegenų laidus. Lyginant su kontroline cislyčių vyrų grupe, FTM FA vertė buvo žemesnė.“[17]

Hulshoff Pol ir kitų (2006) tyrime tirta 8 MTF transseksualų ir 6 FTM transseksualų, nepradėjusių hormonų gydymo, didžiųjų smegenų masė. Atrasta, jog hormonai pakeitė pogumburių dydžius lyčiai atitinkamomis kryptimis: gydymas su vyriškais hormonais padarė pogumburį į tokį, kaip cislyčių vyrų kontrolinės grupės individų smegenyse esantys, o gydymas su moteriškais – tokį, kaip cislyčių moterų kontrolinėje grupėje. Padaryta išvada tokia: „Atradimai įrodo, jog per gyvenimą lytinės liaukos išlieka esminės palaikant lytims būdingus požymius žmogaus smegenyse.“[18]

Dalis smegenų tyrinėjimu paremtų tyrimų nurodė, jog FTM transseksualai turi kelis neuroanatomijos bruožus, būdingus cislyčiams vyrams. 2010 metais neuromokslininkų komanda lygino 18 FTM translyčių su 24 cislyčiais vyrais ir 19 homoseksualių moterų, naudojant MRT techniką, pavadintą difuziniu tensoriniu vaizdavimu (DTI).[17] DTI yra specializuota technika, skirta baltosios smegenų medžiagos vizualizavimui, o baltosios medžiagos struktūra yra viena ir neuroanatomijos objektų, atskleidžiančių skirtumus tarp vyrų ir moterų smegenų. Tyrime atrasta, jog baltosios medžiagos modelis FTM transseksualų smegenyse buvo supanašėjęs su biologinių vyrų, net jei minėtieji transseksualai nebuvo pradėję vartoti vyriškų hormonų (kas irgi gali pakeisti smegenų struktūrą).

2016 metų apžvalgoje, svarstant apie seksualinį potraukį vyrams turinčias transseksualias moteris (MTF) ir seksualinį potraukį moterims turinčius transseksualius vyrus (FTM), buvo sutikta su kitomis apžvalgomis. Pranešta, jog hormonų gydymas gali turėti milžinišką efektą smegenims ir kad smegenų žievė, kuri paprastai yra storesnė cislyčių moterų smegenyse nei cislyčių vyrų smegenyse, gali būti storesnė ir translyčių moterų smegenyse, bet yra išsidėsčiusi kitoje vietoje, nei cislyčių moterų smegenyse.[2] Taip pat teigta, jog ir translytėms moterims, ir vyrams „gydymas hormonais paveikia didžiąją morfologiją, kaip ir baltosios medžiagos mikrostruktūras smegenyse. Pokyčiai vyksta, kai hormonai pasiekia smegenis farmakologinėmis dozėmis. Vadinasi, gydymą hormonais pradėjusių transseksualų smegenų negalima naudoti kaip įrodymą, jog transseksualių asmenų smegenų fenotipas skiriasi nuo cislyčių, nes gydymas hormonais pakeičia smegenų morfologiją ir užgožia smegenų modelį, buvusį prieš pradedant gydymą.“[2]

Psichologiniai faktoriai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Psichiatras ir seksologas David Oliver Cauldwell[19] 1947 metais teigė, jog transseksualumas atsiranda dėl įvairių faktorių. Jis tikėjo, jog maži berniukai yra linkę taip stipriai žavėtis savo motinomis, jog tai pasibaigia noru tapti tokiais kaip jos. Visgi jis manė, jog laikui bėgant šis noras turėtų dingti, jei tėvai tinkamai berniuką auklėja, jis turi įprastą genetinį kodą ir įprastą seksualinę orientaciją. 1966 metais Harry Benjamin [20] manė, jog transseksualumo priežastys yra prastai suprantamos, ir teigė, jog tyrėjai buvo šališki ir neteisingai vertino psichologines priežastis kaip svarbesnes nei biologines. Ray Blanchard išvystė taksonomiją transseksualumui, būdingam vyrams, norintiems virsti į moteris (MTF) [21] remdamasis savo kolegos Kurt Freand darbais[22], kuriuose buvo manoma, kad trans moteris pradėti tranziciją priverčia viena iš dviejų priežasčių.[23][24][25] Blanchard teorizavo, kad „homoseksualūs transseksualai“ (taksonominė kategorija, kurią jis naudojo apibūdinti transseksualias moteris, seksualiai traukiamas vyrų) norėjo pradėti tranziciją todėl, kad jautė potraukį vyrams, ir pristatė juos kaip demonstruojančius atvirą ir aiškų moteriškumą jau nuo vaikystės; tuo tarpu „nehomoseksualių transseksualų“ (taksonominė kategorija, kurią jis naudojo apibūdinti transseksualias moteris, kurios jautė potraukį moterims) tranzicijos pradėjimo priežastimi jis įvardijo autoginekofiliją (seksualinį susijaudinimą dėl savęs įsivaizdavimo moterimi[21]) bei potraukio jautimą moterims, moterims ir vyrams arba aseksualumą.

Autoginekofilija yra dažna tarp transseksualių moterų, pradėjusių tranziciją vėlai.[26] Tyrimai apie autoginekofiliškus vyrus patvirtino, jog jiems pasireiškė stipresnė lyties disforija, nei vyrams, kuriems autoginekofilija nepasireiškė.[27] Michael Bailey spekuliavo, kad autoginekofilijos priežastys gali būti genetinės.[23]

Teorija susilaukė palaikymo iš J. Michael Bailey, Anne Lawrence, James Cantor ir kitų mokslininkų, kurie teigė, jog tarp šių dviejų transseksualumo grupių yra aiškūs skirtumai, nulemiami seksualinės orientacijos, amžiaus, kada pradėtas lyties keitimas, tautybės, intelekto, fetišų ir gebėjimo prisitaikyti kokybės.[28][29][30][31][23] Visgi teorija buvo kritikuojama Veale, Nuttbrock, Moser ir kituose darbuose, kuriuose buvo teigiama, jog ji netinkamai vaizduoja MTF transseksualus ir nėra tiksli, bei eksperimentai, tiriantys šiuos faktus, buvo prastai kontroliuojami, o jų rezultatai prieštarauja kitai turimai informacijai. [32][33][34][35] Nemažai autoritetų šioje srityje, įskaitant ir dalį teoriją palaikančių asmenų, kritikuoja Blanchard formuluotės pasirinkimą kaip trikdantį ar žeminantį, nes jis susitelkia vien į transseksualių moterų biologinę lytį ir nepaiso jų seksualinės orientacijos tapatybės.[2] Lynn Conway, Andrea James, ir Deidre McClosky smerkė Bailey už knygos The Man Who Would Be Queen išleidimą.[36] Evoliucijos biologė ir transseksuali moteris Julia Serano rašė: „kontroversiška Blanchard teorija yra paremta daugybe neteisingų ir nepagrįstų spėjimų, jo siūlomuose duomenyse yra daugybė metodologinių trūkumų“. [37] WPATH (World Professional Association for Transgender Health) organizacija knygoje „Psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadovas“ įrodinėjo, jog Blanchard tipologijos teorijoje nebuvo remiamasi jokiu moksliniu susitarimu ir jam paremti trūko ilgalaikių transvestitų fetišizmo vystymosi tyrimų.[38]

2016 metų apžvalga sulaukė palaikymo spėjimams, jog Blanchard tipologijoje minimos androfilinės ir ginekofilinės transseksualios moterys turi skirtingus smegenų fenotipus. Teigiama, jog Cantor gali būti teisus, jog Blanchard spėjimai buvo paremti tik dviem nepriklausomais struktūrinių neurovizijų tyrimais ir „iki šiol tėra atliktas vienas nehomosseksualių MTF asmenų tyrimas, o patvirtinti hipotezei būtina atlikti daugiau nepriklausomų MTF homoseksualų tyrimų. Hipotezės patvirtinimas būtų patikimesnis, jei jis būtų paremtas specialiai šio tikslo pasiekimui parengto homoseksualių ir nehomoseksualių MTF asmenų tyrimu“. Apžvalgoje teigta, jog „Blanchard spėjimams patvirtinti vis dar reikia tyrimo, kuriame būtų palyginti homoseksualūs MTF, homoseksualūs ir heteroseksualūs biologiniai vyrai bei biologinės moterys.“[2]

Auklėjimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nesėkmingas bandymas užauginti David Reimer kaip moterį, kūdikystėje atsitiktinai pašalinus jo genitalijas, aiškiai paneigė teoriją, kad lyties tapatybė yra nulemiama vien auklėjimo. [39][40] 1960–2000 metais daug naujagimių ir kūdikių berniukų buvo chirurginiu būdu „paversti“ mergaitėmis, kai jie gimė su netinkamai išsivysčiusiais vyriškais lytiniais organais arba prarado juos nelaiminguose atsitikimuose. Daugelis operacijas patyrusių asmenų tikėjo, kad kaip vyrai jie būtų buvę laimingesni, nei kaip socialiai ir chirurgiškai formuotos moterys. Prieinami įrodymai parodo, kad tokiais atvejais tėvai būna įsipareigoję užauginti berniukus kaip mergaites kuo labiau moteriškai lyčiai priimtinomis manieromis. Šešiais iš septynių atvejų šie asmenys užaugę identifikavo save kaip heteroseksualius vyrus, iš jų vienas identifikavo save kaip homoseksualią moterį. Tokie atvejai paneigia teoriją, jog tėvų auklėjimas padaro įtaką vyrais gimusių asmenų lyties tapatybės ar seksualinės orientacijos.[41] Reimer atvejis yra naudojamas tokių organizacijų, kaip Intersex Society of North America, kad būtų pasipriešinta nereikalingam genitalijų modifikavimui.[42]

2015 m. Amerikos pediatrų akademija išleido vebinarų, susijusių su socialine lytimi, lyties tapatybe, lyties išraiška translyčiais ir pan., seriją.[43][44] Pirmojoje paskaitoje daktaras Sherer aiškino, kad galima daryti įtaką (per bausmes ir apdovanojimus) vaikų lyties „išraiškai, tačiau ne lyties tapatybei“. [45] Jaunesni kaip 6 metų vaikai dėvėjo lyčiai neutralius drabužius, pavyzdžiui, baltas sukneles, iki pat 1940 metų.[46] 1927 m. žurnalas „Time“ išspausdino diagramą, rodančią lytims priimtinas spalvas (pavyzdžiui, rožinė berniukams ir mėlyna mergaitėms.[46] Sherer aiškino, kad vaikai galėtų pakeisti savo lyties išraišką, siekdami apdovanojimo iš tėvų ar visuomenės, tačiau tai nepaveiks jų lyties tapatybės.[45]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Curtis R, Levy A, Martin J, Playdon ZJ, Wylie K, Reed R, Reed R (2009 m. kovo mėn.). „Transgender experiences – Information and support“ (PDF). NHS. p. 12. Suarchyvuotas originalas (PDF) 6 January 2012. Nuoroda tikrinta 2012-07-01. 
  2. 2,00 2,01 2,02 2,03 2,04 2,05 2,06 2,07 2,08 2,09 2,10 Guillamon A, Junque C, Gómez-Gil E (October 2016). „A Review of the Status of Brain Structure Research in Transsexualism“. Archives of Sexual Behavior 45 (7): 1615–48. PMC 4987404. PMID 27255307. doi:10.1007/s10508-016-0768-5. 
  3. 3,0 3,1 Heylens G, De Cuypere G, Zucker KJ, Schelfaut C, Elaut E, Vanden Bossche H, et al. (March 2012). „Gender identity disorder in twins: a review of the case report literature“. The Journal of Sexual Medicine 9 (3): 751–7. PMID 22146048. doi:10.1111/j.1743-6109.2011.02567.x. „Of 23 monozygotic female and male twins, nine (39.1%) were concordant for GID; in contrast, none of the 21 same‐sex dizygotic female and male twins were concordant for GID, a statistically significant difference (P = 0.005)... These findings suggest a role for genetic factors in the development of GID.“ 
  4. 4,0 4,1 4,2 4,3 4,4 Diamond M (2013). „Transsexuality Among Twins: Identity Concordance, Transition, Rearing, and Orientation“. International Journal of Transgender Health 14 (1): 24–38. doi:10.1080/15532739.2013.750222. „Combining data from the present survey with those from past-published reports, 20% of all male and female monozygotic twin pairs were found concordant for transsexual identity... The responses of our twins relative to their rearing, along with our findings regarding some of their experiences during childhood and adolescence show their identity was much more influenced by their genetics than their rearing.“ 
  5. 5,0 5,1 Hare L, Bernard P, Sánchez FJ, Baird PN, Vilain E, Kennedy T, Harley VR (January 2009). „Androgen receptor repeat length polymorphism associated with male-to-female transsexualism“. Biological Psychiatry 65 (1): 93–6. PMC 3402034. PMID 18962445. doi:10.1016/j.biopsych.2008.08.033. 
  6. „Transsexual study reveals genetic link“. abc.net.au. 
  7. Bentz EK, Hefler LA, Kaufmann U, Huber JC, Kolbus A, Tempfer CB (July 2008). „A polymorphism of the CYP17 gene related to sex steroid metabolism is associated with female-to-male but not male-to-female transsexualism“. Fertility and Sterility 90 (1): 56–9. PMID 17765230. doi:10.1016/j.fertnstert.2007.05.056. 
  8. For a survey, see Swaab DF, Castellanos-Cruz L, Bao AM (2016). „The Human Brain and Gender: Sexual Differentiation of Our Brains.“. In Schreiber G. Transsexuality in Theology and Neuroscience. Findings, Controversies, and Perspectives. Berlin and Boston: Walter de Gruyter. pp. 23–42. ISBN 978-3-11-044080-5. 
  9. Carlson NR (2010). Psychology: The Science of Behavior (7th ed.). Pearson Education. pp. 418. 
  10. Zhou JN, Hofman MA, Gooren LJ, Swaab DF (November 1995). „A sex difference in the human brain and its relation to transsexuality“. Nature 378 (6552): 68–70. Bibcode:1995Natur.378...68Z. PMID 7477289. doi:10.1038/378068a0. hdl:20.500.11755/9da6a0a1-f622-44f3-ac4f-fec297a7c6c2. 
  11. Kruijver FP, Zhou JN, Pool CW, Hofman MA, Gooren LJ, Swaab DF (May 2000). „Male-to-female transsexuals have female neuron numbers in a limbic nucleus“. The Journal of Clinical Endocrinology and Metabolism 85 (5): 2034–41. PMID 10843193. doi:10.1210/jcem.85.5.6564. 
  12. Chung WC, De Vries GJ, Swaab DF (February 2002). „Sexual differentiation of the bed nucleus of the stria terminalis in humans may extend into adulthood“. The Journal of Neuroscience 22 (3): 1027–33. PMC 6758506 . PMID 11826131. doi:10.1523/jneurosci.22-03-01027.2002. 
  13. Gooren L (November 2006). „The biology of human psychosexual differentiation“. Hormones and Behavior 50 (4): 589–601. PMID 16870186. doi:10.1016/j.yhbeh.2006.06.011. 
  14. Swaab DF (December 2004). „Sexual differentiation of the human brain: relevance for gender identity, transsexualism and sexual orientation“. Gynecological Endocrinology 19 (6): 301–12. PMID 15724806. doi:10.1080/09513590400018231. 
  15. Garcia-Falgueras A, Swaab DF (December 2008). „A sex difference in the hypothalamic uncinate nucleus: relationship to gender identity“. Brain 131 (Pt 12): 3132–46. PMID 18980961. doi:10.1093/brain/awn276. 
  16. Luders E, Sánchez FJ, Gaser C, Toga AW, Narr KL, Hamilton LS, Vilain E (July 2009). „Regional gray matter variation in male-to-female transsexualism“. NeuroImage 46 (4): 904–7. PMC 2754583. PMID 19341803. doi:10.1016/j.neuroimage.2009.03.048. 
  17. 17,0 17,1 Rametti G, Carrillo B, Gómez-Gil E, Junque C, Segovia S, Gomez Á, Guillamon A (February 2011). „White matter microstructure in female to male transsexuals before cross-sex hormonal treatment. A diffusion tensor imaging study“. Journal of Psychiatric Research 45 (2): 199–204. PMID 20562024. doi:10.1016/j.jpsychires.2010.05.006. 
  18. Pol HE, Cohen-Kettenis PT, Van Haren NE, Peper JS, Brans RG, Cahn W, Schnack HG, Gooren LJ, Kahn RS (2006). „Changing your sex changes your brain: influences of testosterone and estrogen on adult human brain structure“. European Journal of Endocrinology 155: S107–S114. doi:10.1530/eje.1.02248. 
  19. Desire for Surgical Sex Transmutation: An Insane Fancy of Near Males. Archyvuota kopija 2010-06-19 iš Wayback Machine projekto. D.O. Cauldwell. 2001 reprint in the International Journal of Transgender Health Vol. 5 Number 2 of a paper published in 1947.
  20. Benjamin H (1966). The transsexual phenomenon. New York: Julian Press. pp. 43–50. 
  21. 21,0 21,1 Blanchard R (October 1989). „The concept of autogynephilia and the typology of male gender dysphoria“. The Journal of Nervous and Mental Disease 177 (10): 616–23. PMID 2794988. doi:10.1097/00005053-198910000-00004. 
  22. Freund K, Steiner BW, Chan S (February 1982). „Two types of cross-gender identity“. Archives of Sexual Behavior 11 (1): 49–63. PMID 7073469. doi:10.1007/BF01541365. 
  23. 23,0 23,1 23,2 Bailey JM (2003). The Man Who Would Be Queen: The Science of Gender-Bending and Transsexualism. Washington, D.C.: Joseph Henry Press. pp. 170. ISBN 978-0-309-08418-5. OCLC 52779246. 
  24. Blanchard R (August 2005). „Early history of the concept of autogynephilia“. Archives of Sexual Behavior 34 (4): 439–46. PMID 16010466. doi:10.1007/s10508-005-4343-8. 
  25. Smith YL, van Goozen SH, Kuiper AJ, Cohen-Kettenis PT (December 2005). „Transsexual subtypes: clinical and theoretical significance“. Psychiatry Research 137 (3): 151–60. PMID 16298429. doi:10.1016/j.psychres.2005.01.008. 
  26. "Gender Dysphoria" (in en), Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders, American Psychiatric Association, 2013-05-22, doi:10.1176/appi.books.9780890425596.dsm14, ISBN 978-0890425558, <https://archive.org/details/diagnosticstatis0005unse> 
  27. Hsu KJ, Rosenthal AM, Bailey JM (July 2015). „The Psychometric Structure of Items Assessing Autogynephilia“. Archives of Sexual Behavior 44 (5): 1301–12. PMID 25277693. doi:10.1007/s10508-014-0397-9. 
  28. Blanchard R (August 1989). „The classification and labeling of nonhomosexual gender dysphorias“. Archives of Sexual Behavior 18 (4): 315–34. PMID 2673136. doi:10.1007/BF01541951. 
  29. Blanchard R (January 1988). „Nonhomosexual gender dysphoria“. Journal of Sex Research 24 (1): 188–93. PMID 22375647. doi:10.1080/00224498809551410. 
  30. Blanchard R (October 1989). „The concept of autogynephilia and the typology of male gender dysphoria“. The Journal of Nervous and Mental Disease 177 (10): 616–23. PMID 2794988. doi:10.1097/00005053-198910000-00004. 
  31. Blanchard R (Winter 1991). „Clinical observations and systematic studies of autogynephilia“. Journal of Sex & Marital Therapy 17 (4): 235–51. PMID 1815090. doi:10.1080/00926239108404348. 
  32. Veale JF, Clarke DE, Lomax TC (August 2008). „Sexuality of male-to-female transsexuals“. Archives of Sexual Behavior 37 (4): 586–97. PMID 18299976. doi:10.1007/s10508-007-9306-9. 
  33. Moser C (2009). „Autogynephilia in women“. Journal of Homosexuality 56 (5): 539–47. PMID 19591032. doi:10.1080/00918360903005212. 
  34. Moser C (2010). „Blanchard's Autogynephilia Theory: a critique“. Journal of Homosexuality 57 (6): 790–809. PMID 20582803. doi:10.1080/00918369.2010.486241. 
  35. Nuttbrock L, Bockting W, Mason M, Hwahng S, Rosenblum A, Macri M, Becker J (April 2011). „A further assessment of Blanchard's typology of homosexual versus non-homosexual or autogynephilic gender dysphoria“. Archives of Sexual Behavior 40 (2): 247–57. PMC 2894986. PMID 20039113. doi:10.1007/s10508-009-9579-2. 
  36. Dreger AD (June 2008). „The controversy surrounding "The man who would be queen": a case history of the politics of science, identity, and sex in the Internet age“. Archives of Sexual Behavior 37 (3): 366–421. PMC 3170124. PMID 18431641. doi:10.1007/s10508-007-9301-1. 
  37. Serano J (2007). Whipping girl: a transsexual woman on sexism and the scapegoating of femininity. Seal Press. p. 178. ISBN 978-1-58005-154-5. „While Blanchard's controversial theory is built upon a number of incorrect and unfounded assumptions, and there are many methodological flaws in the data he offers to support it, it has garnered some acceptance in the psychiatric literature...“ 
  38. Gijs L, Carroll RA (2011). „Should Transvestic Fetishism Be Classified inDSM 5? Recommendations from the WPATH Consensus Process for Revision of the Diagnosis of Transvestic Fetishism“. International Journal of Transgender Health 12 (4): 189–197. doi:10.1080/15532739.2010.550766. 
  39. „David Reimer, subject of 'sex reassignment,' dead at 38“. Suarchyvuotas originalas 2018-08-07. Nuoroda tikrinta 2020-08-26. 
  40. Colapinto J (2001). As Nature Made Him: The Boy Who Was Raised as a Girl. Harper Perennial. ISBN 0-06-092959-6.  Revised in 2006
  41. Bailey JM, Vasey PL, Diamond LM, Breedlove SM, Vilain E, Epprecht M (September 2016). „Sexual Orientation, Controversy, and Science“. Psychological Science in the Public Interest 17 (2): 45–101. PMID 27113562. doi:10.1177/1529100616637616. 
  42. Intersex Society of North America | A world free of shame, secrecy, and unwanted genital surgery
  43. „American Academy of Pediatrics, Education, LGBT Health and Wellness“. www.aap.org (anglų). Suarchyvuotas originalas 2017-08-04. 
  44. „American Academy of Pediatrics Webinar Series - What is Gender?“ (PDF). American Academy of Pediatrics. 2015 m. rugsėjo 11 d. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2018-08-07. 
  45. 45,0 45,1 Dr. Sherer (2015-09-15), SOLGBTHW Webinar - What is Gender Terminology and Definitions, <https://www.youtube.com/watch?v=LrqIq1oiwdY> 
  46. 46,0 46,1 „When Did Girls Start Wearing Pink?“. Smithsonian (anglų). Nuoroda tikrinta 2017-08-04.