Tarnavos dvaras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Tarnavos dvaras
Tarnavos dvaro rūmai (2017 04 28)
Tarnavos dvaro rūmai (2017 04 28)
Vieta Tarnava, Jūžintų seniūnija,
Rokiškio rajonas
Bajorų giminės Astikai,
Rajeckiai,
Veisenhofai
Parkas mišraus plano, sulaukėjęs
Pastatų būklė nykstantis
Savininkas privati nuosavybė

Tarnavos dvaras yra Tarnavoje, Jūžintų seniūnijoje (Rokiškio rajone). Tarnava – Jūžintų dvarvietė, perkelta ant vaizdingo Rašų ežero kranto.

Dvaro sodybos fragmentai – rūmai, pieninė, arklidė. Žaliuoja XIX a. antrojoje pusėje užveistas dvaro parkas.

Senasis Jūžintų dvaras buvo įsikūręs už 4 km nuo Tarnavos, ant aukšto Šventosios upės kranto, netoli tos vietos, kur ji išteka iš Rašų ežero.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo seno dvaras priklausė kunigaikščiams Astikams. Tačiau Grigorijus Astikas, Trakų kaštelionas, per karaliaus Stepono Batoro (valdė 1576-1586) žygį į Rusiją susidėjo su Maskva. Dėl to karaliaus iš Astikų konfiskavo Jūžintus.

1600 m. jau kitas karalius – Zigmantas Vaza – valdas dovanojo Minsko vaivadai Gedeonui Rajeckiui. Šios giminės rankose Jūžintų dvaras išbuvo iki 1760 m., kai Teresė Rajeckaitė ištekėjo už Mykolo Veisenhofo (17151789), Livonijos raštininko ir pakamario. Veiseinhofų giminė turėjo dvarus kadaise Livonijai priklausiusiose žemėse, Jūžintuose, Tarnavoje, Pakriaunyje

Veisenhofai Tarnavos dvarą valdė iki Pirmojo pasaulinio karo. Mykolo sūnus Pranciškus Veisenhofas (17811855), radęs gražią vietą prie Rašų ežero, nutarė ten perkelti dvarą. Pranciškus Veisenhofas buvo Ukmergės bajorų maršalka, garsėjo kaip slaptos masonų organizacijos narys. Rūmai ir kiti dvaro pastatai Tarnavoje baigti statyti apie 1858 m., jau po dvarvietės įkūrėjo Pranciškaus Veisenhofo.

Naujuose Tarnavos dvaro rūmuose gyveno dar keturios Veisenhofų kartos. Paskutinieji dvaro valdytojai iš Veisenhofų – broliai Juozapas ir Valdemaras. Juozapas (1860-1932) gyveno Varšuvoje, buvo žinomas to meto rašytojas, savo tėviškę aprašė apysakoje „Sabalas ir panelė“.[1] Knygos autoriaus Juozapas Veisenhofas[2] labai mylėjo tuos Aukštaitijos kraštus: „Jūžintai, paveldėtas dvaras, man visada buvo ypatingas kampelis, kuriame viešpatauja sveikata, ramybė, draugiški santykiai su žmonėmis, kur ore ir širdyje plevena laimė“. Tie jausmai atsispindi knygoje „Sabalas ir panelė“.[3] Lietuvos gamta joje pavaizduota kaip rojus žemėje – kvepianti, žydinti, vešinti. Po miškus ir pievas laksto basakojė lietuvaitė Uršulė Laukinytė, kurią įsimyli knygos herojus, tačiau jiems nelemta būti kartu. Juozapas parašęs nemažai kūrinių: „Puszcza“, „Hetmani“, „Żywot i myśli Zygmunta Podfilipskiego“, ir kt, labai mylėjo vaizdingas apylinkes ir draugiškus to krašto žmones. Atsiminimuose jis rašė, kad nekantriai laukdavo vasaros atostogų, kada galės pagaliau nuvažiuoti į Tarnavą. Čia vasarodavo ir kiti menininkai: dailininkas Henrikas Vaisenhofas, pažįstami iš Vilniaus, Varšuvos, aplinkinių vietovių.[4][5]Aukštaitijos bajorų kilę pusbroliai rašytojas Juozapas ir dailininkas Henrikas Veisenhofai Lietuvoje beveik nežinomi.[6] Daugiau informacijos apie juos galima rasti lenkų kalba.[7]

Tarpukariu per žemės reformą nemažas Jūžintų dvaras išparceliuotas. 1923 m. Tarnavą įsigijo, spėjama, iš Amerikos su užsidirbtu kapitalu grįžęs J. Vėbra. Netrukus dvarą jis pardavė Lietuvos kariuomenės pulkininkui J. Vėgeliui (Vigėliui?), kuris bandė dvarui suteikti naują Rašų pavadinimą – pagal ežerą, prie kurio jis įsikūręs. Pokariu buvęs dvaras priklausė kolūkiui.

Dabar dvarvietė vėl vadinama Tarnava. Pats dvaras ilgai stovėjo apleistas, rūmai ir kiti pastatai po truputį nyko, 2006 m. dvaro sodyba privatizuota.

Tarnavos dvaro rūmai tinkuoto mūro. Aiškiai išreikšto stiliaus jie neturėjo. Pastatas vienaaukštis su dviaukšte centrine dalimi. Nuo ežero pusės rūmus puošė arkadinis portikas. Priešingoje pusėje prisišliejęs keturkampis bokštas. Dėl nuolatinių perstatinėjimų tai prie vieno, tai prie kito rūmų šono iškildavo priestatas.

8 ha plote, prie Rašų ežero, žaliuoja mišriojo plano Tarnavo dvaro parkas. Jis išsidėstęs dviejuose terasose: viršutinėje – šalia rūmų, ir apatinėje – šalia ežero (terasas skyrė atraminė akmenų mūro siena). Nuo rūmų link ežero vedė akmeniniai laiptai. Kadaise buvęs puošnus parkas dabar jau sulaukėjęs.[8]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]