Tanžero krizė

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Tanžero krizė arba Pirmoji Maroko krizė - tarptautinis konfliktas, vykęs nuo 1905 m. kovo iki 1906 m. gegužės. Konfliktas vyko dėl Prancūzijos ir Vokietijos ginčo dėl Maroko sultonato kontrolės.

Šiaurės Afrikos pasidalinimas prasidėjo dar 1830 m., kai Prancūzija užėmė Alžyrą, o 1881 m. ir Tunisą. Sekančia kolonija turėjo tapti Marokas tad Prancūzija XX a. pradžioje pradėjo ruošti „diplomatinę dirvą“. Pagal slaptą 1901 m. sausio 1 d. Prancūzijos – Italijos susitarimą, Libija atiteko Italijai, pagal 1904 m. balandžio 8 d. susitarimą Anglijai atiteko Egiptas, o pagal tų pačių metų spalio 7 d. Prancūzija ir Ispanija susitarė dėl Maroko padalinimo.

Prancūzija Marokui suteikė 62,2 mln. frankų paskolą, Marokui nepalankiomis sąlygomis. Bankai – kreditoriai gavo teisę ne tik į visus valstybės muito mokesčius, bet ir teisę kištis į šalies finansinę politiką. 1905 m. pradžioje Prancūzija pabandė priversti Maroką įsileisti į šalį karo patarėjus. Bet 1905 m. kovo 31 d. netikėtai į Tanžerą atvyko Vokietijos kaizeris Vilhelmas II, kuris palaikė Maroko nepriklausomybę ir pažadėjo paramą, bei pasiūlė sukurti gynybinę sąjungą. Šis Vokietijos žingsnis atitiko jos vykdomą politiką arabų šalių atžvilgiu. Aštrindama situaciją Maroke, Vokietijos diplomatai tikėjosi patikrinti Prancūzijos–Rusijos sąjungą, nes Rusija kariavo su Japonija (Rusijos–Japonijos karas) ir Prancūzija negalėjo tikėtis sąjungininkės paramos.

Vokietijos veiksmai sukėlė šoką, atsistatydino net karingasis Prancūzijos užsienio reikalų ministras Teofilis Delkasė (Théophile Delcassé). 1906 m. sausio 3 d. Prancūzija pradėjo armijos perdislokavimą prie Vokietijos sienos. Vokietijai reikalaujant buvo sukviesta, Ispanijos mieste Alchesirase, konferenciją (Alchesiraso konferencija), kuri vyko nuo 1906 m. sausio 16 d. iki balandžio 7 d. Konferencijos metu Vokietija atsidūrė politinėje izoliacijoje (ją palaikė tik Austro–Vengrija) ir turėjo atsitraukti. Prancūzijos siekis skelbti Maroką savo protektoratu buvo atidėtas. Po penkerių metų Prancūzija ir Vokietija vėl susikibo dėl Maroko kontrolės (žiūr. Agadiro krizė).

Taip pat skaitykite

• Maroko istorija
• Agadiro krizė