Tanainai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Tanainai
Gyventojų skaičius 900–1000
Populiacija šalyse Jungtinių Amerikos Valstijų vėliava Jungtinės Amerikos Valstijos (Aliaskos vėliava Aliaska)
Kalba (-os) tanainų, anglų
Religijos krikščionybė (daugiausia stačiatikybė)
Giminingos etninės grupės ahtnai, deghitanai, kojukonai, holikačiukai, kiti šiaurės atapaskai
Commons-logo.svg Vikiteka: TanainaiVikiteka

Tanainai arba denainai (sav. Dena’ina) – indėnų atabaskų tauta, gyvenanti pietų Aliaskoje (JAV), Kuko įlankos apylinkėse. Vartoja atabaskų šeimos tanainų kalbą, kuri turi 4 tarmes (aukštutinę, išorinę, Iliamnos ir žemyninę), dabar dauguma kalba tik angliškai. Populiacija – 900–1000 žmonių.[1][2] Dauguma tikinčiųjų – krikščionys ortodoksai, dalis protestantai, būdingas sinkretizmas su tradicine tikyba.

Medžiaginė kultūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XIX a. vid. tanainų rūbas
Šv. Nikolajaus koplyčia Kenajuje

Tanainų kultūra panaši į kitų poarkčio indėnų, tačiau dėl gyvenimo pajūryje patyrė inuitų įtaką. Tai vienintelė šiaurės atabaskų tauta, turinti platų priėjimą prie vandenyno. Vertėsi žvejyba (ypač lašišų), medžiokle (briedžių, lokių, kurapkų ir kt.), Kuko įlankoje ir Iliamnos ežere gaudydavo ruonius, įlankoje taip pat – baltuosius delfinus. Rudenimis rengdavo medžioklės žygius, kad prisigaudytų šiaurinių elnių bei kalnų avinų. Vartojo pirktinį varį. Tanainai gyveno pusiau sėsliai žieminėse gyvenvietėse (Kenajaus pusiasalyje prie Kačemako įlankos – sėsliai), jas palikdami vasarai ir rudeniui, kai dalyvaudavo žvejybos ir medžioklės žygiuose. Žieminis būstas – pusiau žeminė su nedidelėmis šoninėmis patalpomis, kurioje įsikurdavo daug šeimų (visa giminės linija). Žvejybinėse stovyklavietėse gyvendavo šeimomis, pasistatę būstą iš rąstų ir velėnos, o medžioklių metu statydavosi palapines iš odų ir tošies. XIX a., veikiami rusų, tanainai pradėjo statytis antžeminius būstus, bet rąstines sienas tebedengė žemėmis. Greta įprastos atabaskams aprangos avėdavo vandeniui nelaidžius batus iš lašišų odos ir striukę (parką) iš banginių plėvės. Į lūpas ir nosį durdavosi labretes. Įsijungė į vidugentinę ir tarpgentinę prekybą.

Žiemą keliaudavo sniegpadžiais, vasarą – kanojomis iš tošies arba odų, perėmė iš inuitų odines valtis (kajakus ir umiakus). Krovinių gabenimui naudojo šunis, nuo XIX a. vid. – šunų kinkinius, nuo XX a. – garines ir motorines valtis, nuo XX a. antros pusės sniegomobilius.

Dvasinė kultūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tanainai skirstėsi į 3 sritinius būrius, kurie buvo gana endogamiški ir skyrėsi kalba:

  • Kenajaus (Kenajaus pusiasalio vakarai, išorinė tarmė)
  • žemyniniai (Akmeningosios upės, Mulčatnos aukštupiai, Klarko ežeras, žemyno tarmė bei šiaurės rytinis Iliamnos ežero krantas, Iliamnos tarmė)
  • susitnai (Kuko įlankos vakarų pakrantė, išorinė tarmė bei šiaurinės Kuko įlankos pakrantės baseinas su Susitnos žemupiu, aukštutinė tarmė).

Tanainai turėjo 11–18 egzogaminių giminių (vestų pagal motinos liniją) ir dvi egzogamines brolijas. Giminių linijų vadais būdavo turtingi, gerbiami, dosnūs žmonės, pasižymėję medžioklės ir karo žygiuose. Jie labiausiai vertėsi prekyba. Buvo būdinga potlačo praktika. Už pinigus naudojo dentalijų kriaukles, stiklo karoliukus. Būta papročio atidirbti už žmoną (metus ir ilgiau), jaunavedžiai galėjo keltis gyventi, kur nori, bet dažniau likdavo vyro šeimoje. Tarp turtingųjų pasitaikydavo poliginija (ypač seserų). Būdavo sororato, pusbrolio ir pusseserės santuokos atvejų. Turtingieji turėdavo vergų (daugiausia inuitų), tačiau po keleto metų paprastai juos paleisdavo. Jei paleistasis vergas likdavo tarnauti šeimininkui, šio prestižas išaugdavo. Būta kraujo keršto, užmuštojo išpirkos papročių.

Tanainų religija šamanistinė. Būta mitų apie kultūrinį didvyrį ir triksterį Varną, sakmių ciklai apie antgamtiškas būtybes, gyvūnus, medžioklės kultai.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1778 m. tanainai susidūrė su Džeimso Kuko ekspedicija, o 1785 m. – su rusų keliautojais. 1786–1787 m. tanainų žemėse įsikūrė rusų nausėdijos (Nikolajevskajos, Georgijevskajos tvirtovės). XVIII a. pab. vyko kariniai konfliktai tarp tanainų ir rusų. Iki 1867 m. tanainai formaliai pateko į Rusijos Ameriką, bet išlaikė faktinę nepriklausomybę. Rusai ir kreolai vedė tanainų moteris, susidarė kreolinė populiacija. Indėnai prekiavo kailiais su Rusijos–Amerikos kompanija. Susitnos tanainai tarpininkavo prekyboje su vidinės Aliaskos tautomis. Dėl rusų įtakos, tanainų kalboje atsidaro virš 300 rusiškų skolinių, nuo XVIII a. pab. tarp šių indėnų veikė rusų misionieriai, tačiau daugumą evangelizavo tik po 1845 m.

XIX a. vid. tanainų skaičius labai sumažėjo dėl epidemijų, išteklių sumažėjimo, tradicinių ryšių nutrūkimo. Iki XX a. pr. prekybos kailiais verslas nutrūko.

Dabartiniai tanainai gyvena gyvenvietėse prie Akmenuotosios upės, Klarko ir Iliamnos ežerų, ant Kuko įlankos kranto (įskaitant Ankoridžo miestą ir Kenajaus gyvenvietę), Susitnos vidurupyje (Talkitnos gyvenvietėje). Verčiasi pramonine žvejyba, samdomais darbais, prekių gabenimu lėktuvais, turizmu (gidais), dalis gauna pajamų iš naftos pramonės. Kai kurie žemyniniai tanainai tebemedžioja šiaurės elnius. Veikia kaimų tarybos, korporacija. Bandoma saugoti kalba, papročiai.[3]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. tfn Duomenys apie kodu „tfn“ žymimą kalbą svetainėje ethnologue.com
  2. [1]
  3. Танаина,Энциклопедия «Народы и религии мира». Москва: Большая Российская Энциклопедия, 1999.
Wikimedia alt gold.svg

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.