Tadžikai
| tadžikai | |
|---|---|
 | |
| Gyventojų skaičius | 16,5–28,5 mln. |
| Populiacija šalyse |  Uzbekija (skirtingai skaičiavimai): 1 365 356 4 915 284 11 000 000
|
| Kalba (-os) | tadžikų |
| Religijos | daugiausia islamas |
| Giminingos etninės grupės | persai, puštūnai, uzbekai |
.svg){kind=small}
Tadžikai (tadž. Тоҷикон, pers. تاجيک = tɔː'ʤɪk) – persų dialektu kalbanti iranėnų kilmės tauta, gyvenanti Afganistane, Tadžikijoje, Uzbekijoje, Pakistane. Kinijos Sindziango provincijoje gyvenanti tauta nors vadinama tadžikais, bet iš tikrųjų yra pamyrių etnoso dalis – sarikoliai.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Tadžikų etnosas formavosi VIII–XIII a. regione, kuris tradiciškai vadinamas Chorasanu ir Transoksiana. Jis apima dideles teritorijas dab. šiaurės rytų Irane, šiaurės Afganistane, Turkmėnijoje, Uzbekijoje ir Tadžikijoje. Iki tol šiuose regionuose gyveno senovės iranėnų tautos sogdai, baktrai, partai, chorezmiai ir pan.
VIII a. šiuos kraštus prisijungęs Arabų kalifatas atnešė į vietos tautas islamą ir pradėjo arabizaciją. Tačiau IX a. susikūrusi Samanidų valstybė skatino iranizaciją. Čia paplito persų kalba ir formavosi atskiras jos dialektas. Samanidų imperijoje visos senovės tautos susilydė į vieną etnosą, todėl ši valstybė laikoma pirmąja etnine tadžikų valstybe. Taigi, tuo metu tadžikų teritorijos driekėsi nuo Dašt-e keviro dykumos iki pat Centrinės Azijos stepių. Tarp svarbiausių jų miestų buvo Heratas, Samarkandas, Buchara, Chodžentas, Termezas ir Kabulas.
Tiesa, iranizacija neįvyko iki galo, ir iki šiol šioje teritorijoje liko nedidelės jagnobų bei pamyrių mažumos, išlaikiusios sanąsias iranėniškas kalbas.
Tadžikų pavadinimas formavosi kaip egzonimas, kurį ėmė naudoti tiurkai, besiskverbiantys į Transoksianą ir Chorasaną iš šiaurės. Šis žodis iš esmės reiškė sėslius persiškai kalbančius musulmonus. Jis ypatingai paplito Karachanidų valstybėje, kuri užvaldė šį regioną ir taip vadino savo persakalbius pavaldinius. Po mongolų užkariavimų tadžikai šį egzonimą pradėjo naudoti kaip savivardį, ir jis tapo jų tapatybės dalimi.
Nuo X a. dideles tadžikų teritorijas valdant tiurkų ir mongolų dinastijoms (tarp jų svarbiausi buvo Seldžiukai, Karachanidai, Timūridai ir Šeibanidai) sparčiai vyko Chorasano ir Transoksianos tiurkizacija. Didelė dalis tadžikų išlaikė sėslų gyvenimo būdą, tačiau perėmė tiurkų kalbas ir tapo žinomi kaip sartai, dab. uzbekų protėviai. Šio proceso metu tadžikų gyvenamos teritorijos traukėsi, ir jie liko gyventi nedidelėmis salomis savo buvusiose teritorijose. Didžiausia jų koncentracija išsilaikė Baktrijos istoriniame regione (dab. šiaurės Afganistanas ir pietų Tadžikija).
Nuo XVI a. tadžikų teritorijas valdė Safavidai, Hotakiai, Duraniai. XIX a. interesus regione pradėjo reikšti Rusijos imperija. Galiausiai XIX a. pabaigoje tadžikų teritorijos buvo padalintos tarp Afganistano ir Rusijos.
Paplitimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Afganistano teritorijoje gyvena didžiausia pasaulio tadžikų dalis: 9-11 mln., tačiau čia jie nesudaro daugumos. Tadžikai, čia sudarantys 27 proc. gyventojų[1], yra antroji skaitlingiausia grupė po puštunų. Jie koncentruojasi šiaurės rytinėje valstybės teritorijoje ir sudaro daugumą tokiuose miestuose kaip Kabulas, Mazari Šarifas, Gaznis, Heratas.
Rusijos imperijai, o vėliau Sovietų Sąjungai priklausiusios tadžikų teritorijos buvo padalintos tarp Tadžikijos ir Uzbekijos. Tadžikijoje gyvena beveik 7 mln. tadžikų, kurie sudaro apie 84 proc. šalies gyventojų[2]. Tiesa, į šį skaičių yra įskaičiuojami ir jagnobiai bei pamyriai. Uzbekijoje tadžikai gyvena išsimėtę po visą teritoriją. Pagal oficialius duomenis jie čia sudaro vos 5 proc. gyventojų[3], tačiau manoma, kad šie duomenys gali būti netikslūs, nes daug tadžikų save deklaruoja kaip uzbekus dėl politinių priežasčių. Pasak kai kurių autorių, jų proporcija Uzbekijoje gali siekti net 35 proc.[4]
Tadžikų diaspora yra aptinkama kaimyninėse valstybėse: Kazachijoje, Kirgizijoje, Turkmėnijoje, Rusijoje, Pakistane. Kinijoje gyvenanti etninė mažuma, kuri vadinama tadžikais, kultūriškai ir ligvistiškai priklauso ne tadžikų, o pamyrių etnosui.
Kultūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kultūriškai tadžikai yra Irano civilizacijos tauta, ir su kitomis tautomis dalinasi daug bendrų tradicijų: islamo religija, kalendoriumi, Nauruzo šventimu, persų kulinarine tradicija ir pan. Tiesa, Rusijos imperijai atitekusios tautos dalies kultūros tradicija nuo XIX a. įgavo daug naujų bruožų.
Tadžikų naudojama kalba yra rytinis persų kalbos dialektas, kuris Afganistane yra žinomas kaip dari, o Tadžikijoje ir Uzbekijoje – kaip tadžikų kalba. Afganistane jai užrašyti naudojamas arabų raštas, o Tadžikijoje – kirilica. Sovietų Sąjungos kontroliuotoje tadžikų dalyje didžiąją dalį arabų kalbos skolinių išstūmė rusiški skoliniai. Tiesa, Tadžikistane nuo 2008 m. jaučiamos tendencijos atskirti tadžikų kultūrą nuo rusų įtakos: buvo atsisakyta rusų kalbos kaip tarpetninio bendravimo priemonės, deklaruotas noras pereiti prie arabų rašto[5]
Nors religija Sovietų Sąjungoje persekiota, islamas išlieka vyraujančia religija tiek Afganistano, tiek Tadžikijos tadžikų tarpe. Dauguma tadžikų išpažįsta sunizmą, nors yra ir šiitų mažumos. Šiitai daugiausia koncentruojasi Herate ir Bamiane. Šiizmą taip pat išlaikė ir rytiniai tadžikų kaimynai pamyriai. Tarp tadžikų yra ir negausi tadžikiškai kalbančių žydų bendruomenė, vadinamieji Bucharos žydai (hebr. בוכרים = Bukharim).
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ „Population of Afghanistan“. The World Factbook. Central Intelligence Agency (CIA). Nuoroda tikrinta 2012-08-09.
- ↑ „Tajikistan“. The World Factbook. Central Intelligence Agency. May 5, 2010. Nuoroda tikrinta 2010-05-26.
- ↑ „Uzbekistan“. The World Factbook. Central Intelligence Agency. May 6, 2010. Nuoroda tikrinta 2010-05-26.
- ↑ Richard Foltz (1996). „The Tajiks of Uzbekistan“. Central Asian Survey. 15 (2): 213–216. doi:10.1080/02634939608400946.
- ↑ „Tajikistan may consider using Persian script when the conditions are met“, interview of Tajikistan’s Deputy Culture Minister with Iranian News Agency, 2 May 2008.