Stanislovas Vitkevičius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Stanislovas Vitkevičius
MalczewskiJacek.1897.PortretStanislawaWitkiewicza.jpg
Dailininko portretas 1897 m. autorius Jacekas Malčevskis
Gimė 1851 m. vasario 21 d.
Pašiaušė, Kražių valsčius
Mirė 1915 m. rugsėjo 5 d. (64 metai)
Lovranas, Austrijos-Vengrijos imperija
Tėvas Ignas Vitkevičius
Motina Elvyra Šemetaitė
Sutuoktinis (-ė) Marija Pietžkevičiūtė
Veikla dailininkas, architektas, rašytojas
Commons-logo.svg Vikiteka Stanislovas VitkevičiusVikiteka
Parašas
Stanisław Witkiewicz signature.jpg
Su sūnumi Stanislovu 1893 m.
Pavasarinis rūkas, 1893 m.
Kapas Zakopanės garbingųjų kapinėse

Stanislovas Vitkevičius (1851 m. gegužės 21 d. Pašiaušėje, Kražių valsčius – 1915 m. rugsėjo 5 d. Lovrane, Austrijos-Vengrijos imperija) – lietuvių kilmės lenkų dailininkas, architektas, rašytojas. Zakopanės architektūros pradininkas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė 1851 m. gegužės 21 d. Pašiaušėje kilmingoje bajorų šeimoje, tėvas Ignas Vitkevičius, motina Elvyra Šemetaitė. Pašiaušėje praleido dvylika metų. Iš pradžių mokėsi namuose, o vėliau drauge su vyresniais broliais lankė Šiaulių gimnaziją. Prasidėjus 1863 m. sukilimui, visa Vitkevičių šeima įsitraukė į anticarinę veiklą, o jį numalšinus prasidėjo represijos. Stanislovo tėvas buvo suimtas ir įkalintas Šiauliuose, šeimos turtas parduotas iš varžytinių. Tėvui paskirta bausmė tremtis ir katorga Tomske, į kurį jis išvyko su žmona ir vaikais. Tik 1868 m. rudenį Vitkevičiai sugrįžo į Lietuvą, tačiau gimtasis dvaras buvo negrįžtamai prarastas ir teko prašyti giminaičių prieglobsčio. Ši netektis galėjo būti viena iš svarbiausių priežasčių, lėmusių menininko sprendimą niekada nebesugrįžti į Lietuvą.

Pasiryžęs studijuoti dailę 1869 m. išvyko mokytis į Sankt Peterburgo dailės akademiją. 1871 m. išvažiavo mokytis į Miuncheno dailės akademiją, kur aktyviai dalyvavo vietos lenkų bendruomenės veikloje. 1875 m. baigęs studijas apsigyveno Varšuvoje, kur įsteigė dirbtuvę, pradėjo iliustruoti periodinius leidinius, spaudoje aktyviai diskutavo meno klausimais. 1884 m. sausio 5 d. vedė Mariją Petžkevičiūtę, 1885 m. susilaukė sūnaus Stanisław Ignacy Witkiewicz. 1890 m. birželį nusprendė pasitraukti į Zakopanę, kur susižavėjęs kalniečių meno liaudies formomis, jų pagrindu suformavo Zakopanės architektūros stilių.

Dailininkas buvo realizmo meninės krypties šalininkas, dar studijų laikotarpiu Miunchene pradėjęs puoselėti nuotaikos peizažo tapybos principus. Jis mėgo tapyti lakoniškus, neefektingus kraštovaizdžius, sprendė objektyvaus, bet gyvybingo gamtos perteikimo paveiksle problemas. Daugelis S. Vitkevičiaus paveikslų pasižymi subtilia tonine gradacija, jiems yra būdinga liūdesio ir melancholijos nuotaika. Tokiomis savybėmis pasižymi jo paveikslai Saulėtekis jūroje (1887), Pavasarinis rūkas (1893), Avys migloje (1899–1900).

Naujų bruožų S. Vitkevičiaus kūryba įgavo Tatrų kalnų apsuptyje įsikūrusiame Zakopanės miestelyje, kur menininkas atrado naują kūrybinę versmę kalniečių liaudies meno formose. Gyvendamas Zakopanėje ne tik tapė ir projektavo namus, bet ir parašė kelias knygas. Vienoje iš knygų analizuodamas tautines ir visuomenines problemas, jis su skauduliu rašė apie sužlugusią Lietuvos ir Lenkijos uniją, piktinosi lietuvių, kaip „triukšmingos žmonių jūros“ savarankiškumo siekiais. S. Vitkevičius XX a. pradžioje lietuvių nacionalinio savarankiškumo akivaizdoje išliko unijinio požiūrio šalininku ir kaip nemaža dalis to meto bajorijos tapatino save su lenkais. [1] 19041905 m. kartu su sūnėnu architektu Jonas Vitkevičiumi projektavo Vitkevičių vilą.

Mirė nuo tuberkuliozės 1915 m. rugsėjo 5 d. Lovrane, Austrijos-Vengrijos imperijoje. Jo palaikus į Zakopanę atgabeno Maria Dembowska. 1915 m. rugsėjo 17 d. palaidotas Zakopanės garbingųjų kapinėse. 1930 m. po mirties apdovanotas Lenkijos nepriklausomybės kryžiumi.

Projektai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Willa Koliba, projektas 1891–1892 m., pastatyta 1892 m.
  • Willa pod Jedlami, pastatyta 1897 m.
  • Pepita, pastatyta 1893–1894 m., sudegė 1928 m.
  • Korwinówka, pastatyta 1895–1896 m.
  • Zofiówka, pastatyta 1895–1896 m., sudegė 1946 m.
  • Willa Konstantynówka, 1900 m.
  • Jaščuruvo Švč. Jėzaus širdies koplyčia, 1904 m.

Knygos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Na przełęczy (Ewangelia Tatr), 1891 m.
  • Styl zakopiański. Zeszyt I. Pokój jadalny, 1904 m.
  • Styl zakopiański. Zeszyt II. Ciesielstwo, 1910 m.

Paveikslai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Trójka Syberyjska – Na Uralu, 1876 m.
  • Czarny Staw – kurniawa
  • Wiatr halny
  • Zachód słońca na morzu
  • Mgła wiosenna (Pavasarinis rūkas), 1893 m.
  • Zima w Tatrach – Pejzaż zimowy w Tatrach, 1907–1908 m.
  • Gniazdo zimy, 1907–1908 m.
  • Owce we mgle (Avys migloje), 1899–1900 m.
  • Portret Maksymiliana Gierymskiego, 1872 m.
  • Dwór w Urdominie, 1873 m., 26 × 39,5 cm
  • Oficyna w Urdominie, 1873, 39 × 32 cm. Balstogės Palenkės muziejus
  • Na pastwisku, 1875 m., 82 × 122,5 cm. Varšuvos nacionalinis muziejus
  • Orka, 1875 m., 101 × 174,5 cm. Lodzės dailės muziejus
  • Postój pod skałami, 1876 m., 30 × 45 cm. Krokuvos nacionalinis muziejus
  • Wąskie wrota, 1877 m., 46 × 82 cm. Varšuvos nacionalinis muziejus
  • Młynek, 1877 m., 53,5 × 33,5 cm,
  • Pogrzeb na wsi, 1878 m., 62,5 × 116,5 cm. Varšuvos nacionalinis muziejus
  • Ranny powstaniec, 1881 m., 59,5 × 117 cm. Varšuvos nacionalinis muziejus
  • Powstaniec zabity, 1882, 42 × 63 cm,
  • Na jarmarku, 1882 m., 77 × 62 cm. Varšuvos eksporto plėtros bankas
  • Widok Bałtyku pod Połągą, 1885 m., 76 × 120 cm. Varšuvos nacionalinis muziejus
  • Zachód słońca na morzu (Saulėtekis jūroje), 1887 m., 33 × 43 cm. Krokuvos nacionalinis muziejus
  • Powrót z połowu, 47 × 69 cm. Lodzės dailės muziejus
  • Morze z łódeczką, 13,7 × 20,3 cm. Krokuvos nacionalinis muziejus

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Stanisława Witkiewicza styl zakopiański, Teresa Jabłońska, wydawnictwo BOSZ, 2008. – ISBN 978-83-7576-029-3

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]