Maria Witkiewiczowa

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 Edit-delete-not encyclopedic2.svg  Yra kilę abejonių dėl šio straipsnio objekto reikšmingumo ir tinkamumo enciklopedijai.
Galima paieškoti straipsnio objekto aprašymų nepriklausomuose nuo jo patikimuose antriniuose šaltiniuose ir pasiremti jais straipsnyje.
Maria Vitkievičova
lenk. Maria Witkiewiczowa
Gimė 1853 m. sausio 21 d.
Tryškiai, Rusijos imperija
Mirė 1931 m. gruodžio 3 d. (78 metai)
Zakopanė, Antroji Lenkijos Respublika
Tėvas Laurynas Mauricijus Pietžkievičius
Motina Julija Rudnicka
Sutuoktinis (-ė) Stanislovas Vitkevičius
Vaikai Stanisław Ignacy Witkiewicz
Veikla muzikos mokytoja

Marija Vitkievičienė (lenk. Maria Witkiewiczowa) (1853 m. sausio 21 d. Tryškiuose, Rusijos imperijoje – 1931 m. gruodžio 3 d. Zakopanėje, Antroji Lenkijos Respublika) – dailininko ir architekto Stanislovo Vitkevičiaus žmona, muzikos mokytoja.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė 1853 m. sausio 21 d. Tryškiuose, tėvas Laurynas Mauricijus Pietžkievičius (Wawrzyniec Maurycy Pietrzkiewicz) kilęs iš žemaičių bajorų giminės, motina Julija Rudnicka. Marija studijavo Varšuvos konservatorijoje, mokslus baigė 1872 metais. Baigusi mokslus dirbo muzikos mokytoja Krokuvoje. 1884 m. sausio 5 d. ištekėjo už Stanislovo Vitkevičiaus, 1885 m. susilaukė sūnaus Stanisław Ignacy Witkiewicz. 1890 m. birželį kartu su vyru persikėlė gyventi į Zakopanę, kur pradėjo dirbti muzikos mokytoja vietinėje mergaičių mokykloje, teikė privačias pamokas bei dirbo Zakopanės chore. 1913 m. išėjo į pensiją. Mirė 1931 m. gruodžio 3 d. Zakopanėje.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Stanisław Ignacy Witkiewicz: Listy do żony (1923–1927). Warszawa: Państwowy Instytut Wydawniczy, 2005, s. 232. ISBN 83-06-02179-7.
  • Stanisław Ignacy Witkiewicz: Listy do żony (1928–1931). Warszawa: Państwowy Instytut Wydawniczy, 2007, s. 551. ISBN 978-83-06-03064-8.
  • Stanisław Witkiewicz: Listy do syna. Warszawa: 1969.
  • Joanna Siedlecka: Mahatma Witkac. Warszawa: Słowo, 1992, s. 50. ISBN 83-900182-2-5.