Stanislavas Pienkovskis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Stanislavas Pienkovskis
Gimė: 1872 m. vasario 11 d.
Sedlcos, Lenkija
Mirė: 1944 m. rugsėjo 18 d. (72 metai)
Čenstakava, Lenkija
Tėvai: Jonas Pienkovskis
Konstancija Malkovska
Sutuoktinis(-ė): Marija Cumftaitė
Eugenija Jakobovska
Vaikai:

Stanislavas, Vanda

Veikla: Lenkijos poetas, žurnalistas, kritikas

Stanislavas Pienkovskis (lenk. Stanisław Pieńkowski, 1872 m. vasario 11 d. Sedlcos, Mazovijos vaivadija, Lenkija1944 m. rugsėjo 18 d. Čenstakava, Silezijos vaivadija, Lenkija). Lenkijos literatūros ir teatro kritikas, žurnalistas, vertėjas, poetas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Stanislavas Pienkovskis mokėsi Sedlcos ir Varšuvos gimnazijose. Už dalyvavimą studentų demonstracijoje, 1894 m. balandžio 17 d. buvo areštuotas ir pateko į kalėjimą ir buvo priverstas palikti Rusijos imperijos teritoriją. Stanislavas Pienkovskis išvyko į Austrijai priklausančią Krokuvą ir pradėjo bendradarbiauti žurnalo „Życie“ redakcija. Vėliau kaip žurnalistas ir literatas bendradarbiavo su leidiniais „Głos“, „Ateneum“, „Książki“, „Krytyka“, „Nasz kraj“. Jis buvo literatūros kritiku, domėjosi tapyba, architektūra, menu ir Indijos filosofija (išvertė Rigvedos himnus).

Pirmo pasaulinio karo metu Stanislavas Pienkovskis gyveno Kijeve ir bendradarbiavo su Stanislavos Visockos (lenk. Stanisława Wysocka) teatru „Studyo“. Po karo grįžo į Varšuvą ir dirbo teatro kritiku „Gazetą Poranną“, „Rzeczą Pospolitą“, „Słowem Polskim“, „Myślą Narodową“, „Gazetą Warszawską“ redakcijose. Savo straipsniuose aršiai kritikavo to meto literatūros eksperimentatorius, ypač lenkų poetų eksperimentalistų grupę „Skamander“[1][2].

Kaip rašytojas ir poetas Stanislavas Pienkovskis savo kūrinius publikavo laikraščiuose ir žurnaluose, kuriuose jis dirbo. Išvertė Polio Verleno (pranc. Paul Marie Verlaine) „Chanson d'automne“, jo žmona Marija, pirmoji 1901 m. į lenkų kalbą išvertė Frydricho Nyčės laiškus „Štai kaip Zaratustra kalbėjo“.

Atskirais knygomis buvo išleistos Stanislavo Pienkovskio publikacijos ir kritikos straipsniai:

  • „Zdanie Warszawy o "Pochodzie na Wawelu"“ (Varšuvos pastatai apie „Vavelio paradą“) 1912 m.
  • Dwa żywioły: (głos w sprawie żydowskiej) 1913 m.
  • „Maski życia“ (Gyvenimo kaukės) 1925 m.
  • „W ogniu walki“ (Mūšio įkarštyje) 1929 m.
  • „Dusza tłumu i inne wiersze“ 2005 m.[3]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Skamandras“ – lenkų poetų eksperimentalistų grupė, įsikūrusi 1918 m. „Skamandro“ vardu pasivadino 1919 m. gruodžio mėn. Jaunųjų poetų tikslas buvo sutraukyti ryšius tarp istorijos ir poezijos ir panaikinti lenkų poezijos nacionalistinę ir patriotinę funkciją. Kartu jie siekė priartinti poeziją prie paprastų žmonių, panaudojant šnekamąją kalbą, neologizmus ir vulgarizmus. Ir jie skelbė kasdienio gyvenimo grožį visose jo formose, tarp jų ir biologinės. Atsisakė pusiau mitinių herojų, juos pakeitę paprastais žmonėmis. Grupė aktyviai veikė iki 1929 m.
  2. Poezja Skamandrytów lenk.
  3. Akademinės knygos internetu