Demografija
Demografija (gr. δέμος 'liaudis' + γράφω 'rašau') – mokslas, tiriantis gyventojų skaičių, sudėtį, teritorinį pasiskirstymą, jų pokyčius, pokyčių priežastis bei padarinius, analizuojantis demografinius procesus (gimstamumas, mirtingumas, migracija) ir jų sąveiką su ekonominiais, socialiniais, politiniais, ekologiniais ir kitais veiksniais. Kartais visuomenėje demografija vadinama tik gyventojų skaičiaus statistika.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Demografijos pradininkas – XVII a. anglų ekonomistas Džonas Grauntas, kuris apibrėžė demografijos objektą, tikslus ir metodą, atkreipė dėmesį į dėsnius, atliko mirtingumo biuletenių analizę ir sudarė pirmąsias mirtingumo lenteles. Demografijos terminą 1855 m. pirmasis pavartojo prancūzų ekonomistas A. Gijardas. XX a. pradžioje susiformavo du požiūriai į demografiją – kaip į demografinę analize ir kaip gyventojų tyrimus:
- Demografinė analizė – mokslas, tiriantis gyventojų sudėtį pagal lytį, amžių, vedybinį statusą ir kita, šių charakteristikų kitimą, kurį lemia gimstamumo, mirtingumo ir migracijos procesai. Šis požiūris paplitęs Prancūzijoje, Italijoje, Rusijoje, Vokietijoje.
- Gyventojų tyrimai apima demografinius procesus (gimstamumas, mirtingumas ir migracija), demografinę elgseną bei jų sąsają su socialinėmis, ekonominėmis, politinėmis ir kitomis sąlygomis.
Amerikiečiai demografiją priskiria pagalbinėms statistikos disciplinoms. XX a. trečiame - ketvirtame dešimtmetyje demografija susiformavo kaip savarankiška mokslo šaka: sukurti specifiniai demografinės analizės metodai bei terminai, įsteigti demografinių tyrimų centrai.
Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Lietuvoje nuodugnesni demografiniai tyrimai, pirmiausia demografinės statistikos, pradėti XX a. pirmoje pusėje, pradininkai: Albinas Rimka, Kazys Oželis, S. Kakliauskas. Tokio pobūdžio tyrimai buvo atliekami iki XX a. aštunto dešimtmečio. Nuo devinto dešimtmečio tiriami demografinių procesų ir sąlygų priežastiniai ryšiai, demografinės nuostatos bei elgsena, atliekami gyventojų politikos tyrimai. Svarbiausius demografinius tyrimus 1984–1992 m. atliko Ekonomikos institutas, 1992–1995 m. Lietuvos filosofijos, sociologijos ir teisės institutas, 1995–2002 m. Filosofijos ir sociologijos institutas, nuo 2002 m. – Socialinių tyrimų instituto Demografijos skyriai.[1]
Mokslo objektas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Demografija susijusi su kitais mokslais: sociologija, ekonomika, geografija, istorija, kultūrinė antropologija, epidemiologija, ekologija, genetika, fizinė antropologija. Faktinius duomenis demografiniams tyrimams teikia – demografinė statistika, tiksliausius ir išsamiausius – gyventojų surašymas. Demografiniai tyrimai atliekami remiantis matematikos, statistikos, sociologijos mokslų metodais. Demografija tiria tokius reiškinius, kaip gyvenimo ciklas, gyventojų skaičius, gyvenimo lygis, gyventojų geografija, gyventojų tankumas, gyventojų migracija, gyventojų politika, raštingumas. Tyrimams apibendrinti sudaromi gyventojų žemėlapiai, gyventojų piramidės, išvedamas migracijos indeksas, sudaroma demografinė prognozė.
Kiti straipsniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Demografinė raida
- Demografinis jaunėjimas
- Demografinis senėjimas
- Demografinis sprogimas
- Depopuliacija
- Gyventojų perteklius
- Kartų kaita
- Kūdikių mirtingumas
- Suburbanizacija
- Šeimos planavimas
- Urbanizacija
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Aiva Jonkarytė, Vlada Stankūnienė. Demografija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 606 psl.