Gyventojų žemėlapis
Gyventojų žemėlapiai – žemėlapiai vaizduojantys gyventojus ir gyvenvietes apibūdinančių rodiklių teritorinį pasiskirstymą. Skirstomi į gyventojų, gyvenviečių, demografinius, darbo išteklių, demoetnografinius žemėlapius.
Žemėlapiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gyventojų žemėlapiai sudaromi iš statistinių ir specialių tyrimų duomenų. Gyventojų žemėlapiai rodo bendrą ir miesto bei kaimo gyventojų teritorinį paplitimą, gyventojų tankumą, jų kaitą praeityje, migracijos dydį įvairiais metais ir kryptis, taip pat gyventojų išsilavinimą, socialinę sudėtį, verslo pobūdį ir kita.
Gyvenviečių žemėlapiai rodo gyvenvietes ir jų sistemas pagal gamybines funkcijas, raidos istoriją, geografinę (topografinę) padėtį, planinę struktūrą, statybų pobūdį. Gali būti pavaizduota kuo gyventojai verčiasi, jų socialinė sudėtis, natūralusis prieaugis ir kiti rodikliai.
Demografiniai žemėlapiai apibūdina gyventojus pagal lytį, amžių, gimimų, mirimų skaičių, natūralųjį prieaugį, šeimų dydį, santuokų, ištuokų teritorinį pobūdį.
Darbo išteklių žemėlapiai apibūdina gyventojų profesiją, specialųjį išsilavinimą, darbingų žmonių (vyrų ir moterų), bedarbių, darbo jėgos išteklių paplitimą.
Demoetnografiniai žemėlapiai rodo tautinę gyventojų sudėtį, etninių grupių, kalbų, religijų, kultūros, buities, rasių paplitimą, suskirsto gyventojus pagal antropologinius bruožus.
Metodika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gyventojų žemėlapiams sudaryti naudojami šie kartografiniai metodai: izolinijų (gyventojų tankumui, gimimams, mirimams žymėti), diagramos (nacionalinei sudėčiai, amžiui, išsilavinimui), taškų (gyventojų ir gyvenviečių pasiskirstymui), judėjimo krypčių (migracijai), spalvų (tankumui), kartogramų (pasiskirstymui, prieaugiui), ženklų (gyvenvietėms tipizuoti, etnografijos, antropologiniams ypatumams žymėti).[1]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Algirdas Stanaitis. Gyventojų žemėlapiai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 726 psl.