Rusijos pilietinis karas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Naršyti istoriją interaktyviai

← Prieš tai darytas keitimas Kitas pakeitimas →

Ištrintas turinys Pridėtas turinys

VizualusVikitekstas

Inline

23:58, 19 sausio 2018 versija

Rusijos pilietinis karas

Priklauso: Pirmasis pasaulinis karas

Raudonosios armijos būrys Spalio revoliucijos metu

Data	1917 m. lapkričio 7 d. – 1922 m. spalis
Vieta	Buvusi Rusijos imperija, Mongolija, Tuva, Persija
Rezultatas	Raudonosios armijos pergalė Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Pietų Kaukaze, Vidurinėje Azijoje, Tuvoje ir Mongolijoje Nepriklausomybės judėjimų pergalė Suomijoje, Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje ir Lenkijoje
Priežastis	Spalio revoliucija
Teritoriniai pokyčiai	Įkuriama Sovietų Sąjunga; Suomijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos ir Lenkijos nepriklausomybė

Konflikto šalys

Sovietų Rusija

Baltagvardiečiai

Nepriklausomybė judėjimai

Įskaitant

Sąjungininkai

Pro-vokiškos armijos

Įskaitant

Kitos grupuotės

Vadovai ir kariniai vadai

Vladimiras Leninas

Levas Trockis
Michailas Tuchačevskis

Nestoras Machno

Aleksandras Kolčiakas †

Antonas Denikinas
Piotras Vrangelis

Pajėgos

3 000 000

2 400 000 baltagvardiečių, 255 000 sąjungininkų.

Nuostoliai

1 212 824 žuvusieji

Mažiausiai 1 500 000 žuvusiųjų


TSRS istorija
Rusijos revoliucija
Rusijos pilietinis karas
Lenino ir Trockio era (1917–1927)
Stalino era (1927–1953)
Chruščiovo era (1953–1964)
Brežnevo ir Černenkos era (1964–1985)
Perestroika (1985–1991)

Rusijos pilietinis karas prasidėjo iškart po to, kai bolševikai perėmė valdžią 1917 m. lapkričio mėnesį ir vyko iki 1921 m. tarp naujosios bolševikų vyriausybės (raudonarmiečių) ir jai oponuojančių „baltųjų“ grupių (baltagvardiečių). Pilietinis karas baigėsi „raudonųjų“ pergale.

Pilietinis karas vyko daugiausia trijuose pagrindiniuose frontuose: rytų, pietų ir šiaurės vakarų. Taip pat karą galima suskirstyti į tris pagrindinius laikotarpius.

Kovojančios pusės

Rusijos pilietinio karo frontai 1919 m. kovą

Pilietinis karas vyko tarp „raudonųjų“ (komunistų ir revoliucionierių) ir „baltųjų“ (monarchistų, reakcionierių, demokratų ir konservatorių), kurie priešinosi bolševikų režimui. Baltųjų kovą prieš Raudonuosius palaikė ir užsienio šalys. Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės pajėgos po Vokietijos pralaimėjimo kare 1918 m. lapkritį įsiveržė iš šiaurės ir pietų, užimdamos vokiečių paliekamas Rusijos teritorijas ir užėmė aiškiai baltuosius palaikančią poziciją. „Baltuosius“ aktyviai rėmė ir kitos užsienio valstybės (Vokietija, Lenkija). Nuosaikūs socialistai, anarchistai ir nacionalistai kovojo su abiem pagrindinėm jėgom ir buvo vadinami „žaliaisiais sukilėliais“. Anarchistinės grupės Ukrainoje (pvz., vadovaujamos Nestoro Machno), priklausomai nuo situacijos kovojo tiek su vienais, tiek su kitais.

Baltieji

Didelės antibolševikinės pajėgos susitelkė Rusijos pakraščiuose. Šiaurės Kaukaze susiformavo vadinamoji Savanorių armija, vadovaujama generolų L. Kornilovo, A. Denikino, M. Aleksejevo. Bendrai baltieji sudarė tris frontus:

pietuose: generolo Denikino ir Krasnovo vadovaujami Dono kazokai ir rusų savanoriai;
šiaurės vakaruose: Judeničiaus armija;
vakarų Sibire, Omske: admirolo Kolčiako armija, sustiprinta 40 000 Čekoslovakų korpuso (karo belaisviai).

Be šių trijų frontų dar buvo gana savarankiškų baltųjų pajėgų:

rytų Sibire: Atamano Semionovo kazokų pajėgos, remiamos japonų ir amerikiečių;
Mongolijoje: Azijos kavalerijos divizionas, vadovaujamas baltvokiečio Ungern von Sternberg.

Raudonieji

Raudonosios armijos stiprinimui, gynybos organizavimui vadovavo karo reikalų komisaras Levas Trockis. Buvo įvesta privaloma karinė tarnyba 18-40 metų vyrams. Raudonoji armija išaugo nuo 1 milijono karių 1918 m. pabaigoje iki daugiau nei 5 milijonų praėjus dvejiems metams. Buvo panaudotos visos ginklų atsargos, imta gaminti naujus.

Karo eiga

Tai, kad kilo pilietinis karas, nustebino Leniną ir pradžioje jis nepakankamai įvertino savo priešininkų jėgas.

1918 m. vasarą ir rudenį Ukraina, Donas, Kubanė, Pavolgis, Sibiras buvo su bolševikais kovojančių baltagvardiečių rankose.

Po 1919 m. pradžios puolimo Raudonoji armija užima didelę dalį per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečių okupuotų teritorijų.

Vikiteka: Rusijos pilietinis karas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Šis straipsnis apie karą yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį.

@@ Eilutė 80: / Eilutė 80: @@
 {{TSRS istorija}}
+'''Rusijos pilietinis karas''' prasidėjo iškart po to, kai [[bolševikai]] perėmė valdžią 1917 m. lapkričio mėnesį ir vyko iki 1921 m. tarp naujosios bolševikų vyriausybės (raudonarmiečių) ir jai oponuojančių „baltųjų“ grupių (baltagvardiečių). Pilietinis karas baigėsi „raudonųjų“ pergale.
-K'''aip ir visada kapitalismo tikslas kelti karus ir kažka finansuoti, tai ir nuo pat komunismo siunte kažkiek pinigėlių leninui, trockiui ir kitiem komunistu vadukams bandantiems nuversti tuo meto režimą ir 1917 įvyko ta spalio revoliucija už jų pinigus. Sklinda kalbos, kad ten vokiečiai lyg leniną parvežė iš šveicarijos ir finansavo, bet man kyla klausimas kodėl jiems butent reikejo tą leniną parvežti, kad jis imtusi revoliuciją, o ne patiems nukariauti rusiją, o jei negalejo nugaleti rusijos taip paprastai, tai taip paprastai leninas parvežtas vokiečių ir paruoštas ir taip paprastai tos revoliucijos yvykdyti, tad niekas kitas negalejo finansuoti kaip jav ir didžioji britanija ir kai ta revoliucija įvyko ir prasidejo kilti tasai rusijos pilietinis karas, baltagvardiečiai turėjo daugiau teritorijos rusijoje ir jei geriau finansavus juos, karas galbut baigtusi baltagvardiečių pergalė, bet jie to nepadarė, nors komunismas buvo nepažįstamas ir jie puikiai žinojo kiek aukų galėjo jis nusinešti, o lengviausiai jau gal ir po pilietinio karo, kai tsrs buvo klestinti valstybė ir kai šalyje buvo pilna infomatoriu užsienio sunaikinti tą šalį karinę jėga, nes manau, kad pasaulis žinojo, kas tada vyko ir apie stalininius terorus. kiek žinau be tsrs buvo mažai komunistiniu valstybiu, o visos kapitalistines jegos, tai jav, jungtine karalyste, prancuzija, vokietija, kinija, suomija, lenkija, latvija, estija, lietuva ir kitos šalys buvo kaip priešiškai nusiteikusios ir jei jos įsijungtų į bendra kovą prieš bolševizmą, bent tiek aukų nebūtų kaip buvę, bet jie to nepadarė ir tai puikiai įrodo, kad be kapitalismo, nebūtų ir komunismo'''
+Pilietinis karas vyko daugiausia trijuose pagrindiniuose frontuose: rytų, pietų ir šiaurės vakarų. Taip pat karą galima suskirstyti į tris pagrindinius laikotarpius.
 == Kovojančios pusės ==
 [[Vaizdas:ApproxPositionsWWI-1919.png|thumb|250px|Rusijos pilietinio karo frontai 1919 m. kovą]]
-Pilietinis karas vyko tarp „raudonųjų“ (komunistų ir revoliucionierių),  ir visokiu „baltųjų“ (monarchistų, reakcionierių, demokratų ir konservatorių). vieni norėjo atkurti buvusia rusijos imperija ir tesiog buvo troške valdžios, o kiti visai kitais tikslais, kurie buvo dar baisesni. Baltųjų kovą už kaukes prieš Raudonuosius palaikė ir užsienio šalys, kurios tik siunte kelias pajagas, bet kartu pagelbejo raudoniesiems, o jei jie norėtu sunaikinti raudonuosius, tai galetu patys ysivelti į šį karą su dar kitom valstybem ir raudonieji prieš tiek neatsilaikytu ir karas baigtusi baltagvardiečių pergalę bet jie to nepadarė ir prisima kaltę del visu teroro auku. Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės pajėgos po Vokietijos pralaimėjimo kare 1918 m. lapkritį įsiveržė iš šiaurės ir pietų, užimdamos vokiečių paliekamas Rusijos teritorijas ir užėmė aiškiai baltuosius palaikančią poziciją. „Baltuosius“ aktyviai rėmė ir kitos užsienio valstybės (Vokietija, Lenkija). Nuosaikūs socialistai, anarchistai ir nacionalistai kovojo su abiem pagrindinėm jėgom ir buvo vadinami „žaliaisiais sukilėliais“. Anarchistinės grupės Ukrainoje (pvz., vadovaujamos [[Nestoras Machno|Nestoro Machno]]), priklausomai nuo situacijos kovojo tiek su vienais, tiek su kitais.
+Pilietinis karas vyko tarp „raudonųjų“ (komunistų ir revoliucionierių) ir „baltųjų“ (monarchistų, reakcionierių, demokratų ir konservatorių), kurie priešinosi bolševikų režimui. Baltųjų kovą prieš Raudonuosius palaikė ir užsienio šalys. Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės pajėgos po Vokietijos pralaimėjimo kare 1918 m. lapkritį įsiveržė iš šiaurės ir pietų, užimdamos vokiečių paliekamas Rusijos teritorijas ir užėmė aiškiai baltuosius palaikančią poziciją. „Baltuosius“ aktyviai rėmė ir kitos užsienio valstybės (Vokietija, Lenkija). Nuosaikūs socialistai, anarchistai ir nacionalistai kovojo su abiem pagrindinėm jėgom ir buvo vadinami „žaliaisiais sukilėliais“. Anarchistinės grupės Ukrainoje (pvz., vadovaujamos [[Nestoras Machno|Nestoro Machno]]), priklausomai nuo situacijos kovojo tiek su vienais, tiek su kitais.
 === Baltieji ===
@@ Eilutė 98: / Eilutė 100: @@
 === Raudonieji ===
-[[Raudonoji armija|Raudonosios armijos]] stiprinimui, gynybos organizavimui vadovavo karo reikalų komisaras [[Levas Trockis]]. Buvo įvesta privaloma karinė tarnyba 18-40 metų vyrams. Raudonoji armija išaugo nuo 1 milijono karių 1918 m. pabaigoje iki daugiau nei 5 milijonų praėjus dvejiems metams. Buvo panaudotos visos [[ginklas|ginklų]] atsargos, imta gaminti naujus už kapitalistinių jėgų pinigus, nes jei jos imtusi tikrų veiksmu abejoju, kad raudonieji būtų laimėję šį karą.
+[[Raudonoji armija|Raudonosios armijos]] stiprinimui, gynybos organizavimui vadovavo karo reikalų komisaras [[Levas Trockis]]. Buvo įvesta privaloma karinė tarnyba 18-40 metų vyrams. Raudonoji armija išaugo nuo 1 milijono karių 1918 m. pabaigoje iki daugiau nei 5 milijonų praėjus dvejiems metams. Buvo panaudotos visos [[ginklas|ginklų]] atsargos, imta gaminti naujus.
 == Karo eiga ==