Sachalinas: Skirtumas tarp puslapio versijų
| Eilutė 11: | Eilutė 11: | ||
== Reljefas == |
== Reljefas == |
||
Krantai lygūs, vietomis statūs. Didžiausios įlankos: [[ |
Krantai lygūs, vietomis statūs. Didžiausios įlankos: [[Kantrybės įlanka]], [[Sachalino įlanka]], [[Anyvos įlanka]]. Pusiasaliai: [[Šmito pusiasalis]], [[Kantrybės pusiasalis]], [[Tonino-Anyvos pusiasalis]], [[Krijosno pusiasalis]]. Šiaurinę dalį (be Šmito pusiasalio) užima [[Šiaurės Sachalino lyguma]]. Į pietus nuo jos vakarinėje pakrantėje yra [[Vakarų Sachalino kalnai]] ([[Vozvraščenijės kalnas]] 1325 m), rytinėje pakrantėje [[Rytų Sachalino kalnai]] ([[Lapatino kalnas]] 1609 m), pietryčiuose – [[Susujos kalvagūbris]] ([[Čechovo kalnas]] 1047 m). Kalnus skiria [[Tymės-Poronajaus žemuma|Tymės-Poronajaus]] ir [[Susujos žemuma|Susujos]] žemumos. |
||
== Naudingos iškasenos == |
== Naudingos iškasenos == |
||
20:37, 7 balandžio 2014 versija
Sachalinas (rus. Остров Сахалин, jap. 樺太) – sala Azijos rytinėje pakrantėje, tarp Ochotsko ir Japonijos jūrų. Plotas 76400 km². Ilgis iš šiaurės į pietus 984 km, vidutinis plotis ~100 km. Nuo žemyno skiria Totorių sąsiauris, nuo Hokaido salos La Perūzo sąsiauris. Didžiausias miestas – Južno Sachalinskas. Sala turi srities statusą Rusijos federacijos sudėtyje – kartu su Kurilų, Monerono ir Ruonių salomis sudaro Sachalino sritį.
Istorija
Salos vietiniai gyventojai yra ainai, gyvenę jos pietuose, bei vidurinėje dalyje gyvenantys orokiai, šiaurinėje – nivchiai. XVII a. kraštą atrado europiečiai (1640 m. čia išsilaipino Rusijos kazokai). Pagal Rusijos – Japonijos sutartis Sachalinas 1875 buvo pripažintas Rusijos valda. Iki 1906 m. katorgos ir tremties vieta. Pagal 1905 m. Portsmuto taiką Pietų Sachalinas atiteko Japonijai. 1945 m. pagal Krymo ir Potsdamo konferencijų nutarimus atiduotas TSRS.
Pavadinimo kilmė
Europietiškas salos vardas yra klaidingos interpretacijos pavyzdys. Jis kilęs iš mandž. sahaliyan ula angga hada 'Amūro žiočių pabaiga'. Amūro žiotys yra prie pat Sachalino šiaurės vakarinio kranto. Žodis sahaliyan mandžiūrų kalboje reiškia 'juodas', o Amūro upę mandžiūrai vadina sahaliyan ula 'juodoji upė'. Ainai salą vadina ain. Karafuto, 樺太 arba Krafto.
Reljefas
Krantai lygūs, vietomis statūs. Didžiausios įlankos: Kantrybės įlanka, Sachalino įlanka, Anyvos įlanka. Pusiasaliai: Šmito pusiasalis, Kantrybės pusiasalis, Tonino-Anyvos pusiasalis, Krijosno pusiasalis. Šiaurinę dalį (be Šmito pusiasalio) užima Šiaurės Sachalino lyguma. Į pietus nuo jos vakarinėje pakrantėje yra Vakarų Sachalino kalnai (Vozvraščenijės kalnas 1325 m), rytinėje pakrantėje Rytų Sachalino kalnai (Lapatino kalnas 1609 m), pietryčiuose – Susujos kalvagūbris (Čechovo kalnas 1047 m). Kalnus skiria Tymės-Poronajaus ir Susujos žemumos.
Naudingos iškasenos
Naudingos iškasenos: nafta (Echabio, Katanglio telkiniai), dujos, akmens anglis (Vachruševo, Novikovo telkiniai), auksas (Langerio rajonas), gyvsidabris, platina.
Klimatas
Musoninis vidutinis platumų klimatas. Bendrai apibūdinat – klimatas šaltas ir drėgnas. Salos pietuose drėgnas žemyninis, vidurio ir šiaurinėje dalyje – subarktinis klimatas. Dėl salą supančių jūrų, vasaros kur kas vėsesnės, dažnai apsiniaukę, ūkanotos, mažai saulėtų dienų, nei kitose panašiose Azijos žemyno platumuse, pavyzdžiui, Irkutske (Rusija) ir Charbine (Kinija). Žiemos saloje žymiai sniegingesnės, tik keliais laipsniais šiltesnės, nei paminėtose ir kitose panašių platumų žemyno vietovėse. Sausio vidutinė temperatūra nuo -6 iki -25 °C, rugpjūčio 11–22 °C. Kritulių šiaurėje >400 mm, kalnuose iki 1200 mm per metus.
