Skulptūra

„Dovydas“ (aut. Mikelandželas, 1501–1504 m.)

Skulptūra – meno šaka, apimanti erdvinių estetiškų, meninių objektų kūrimą iš įvairių medžiagų, kopijuojant aplinkoje egzistuojančias formas, sureikšminant ir pabrėžiant tam tikras jų ypatybes arba kuriant abstrakčius objektus, remiantis pagrindinėmis geometrinėmis formomis. Tai – vaizduojamosios dailės šaka ir seniausia trimačio meno rūšis. Skulptūra sukuriama pridedant vieną medžiagos masę prie kitos (pvz., lipdyba, koliažas) arba nuimant medžiagos dalį (kalimas, drožyba).

Svarbiausios skulptūros meninės išraiškos priemonės – formų erdvinė padėtis, proporcijos, siluetas, ritmas, faktūra. Pagal padėtį erdvėje būna apvalioji skulptūra, reljefas, pagal funkciją – paminklinė, dekoratyvinė, kamerinė skulptūra, smulkioji skulptūra. Svarbiausios skulptūros formos: statula, skulptūrinė grupė, biustas, galva, torsas, medalis, plaketė, gema.

Skulptūrų medžiaga

Paprastai skulptūros daromos iš patvarios ir dažniausiai brangios medžiagos, siekiant, kad išsilaikytų kaip galima ilgiau. Dažniausiai naudota bronza, klintis, granitas. Labai brangios – iš smaragdo, dramblio kaulo, aukso, sidabro. Masinei skulptūrų gamybai naudojamos pigesnės medžiagos – stiklas, kietas medis (ąžuolas, buksmedis, liepa), taip pat molis, cinkas, marmuras ir kita.

Dažnai skulptūros yra dažomos, tačiau dažai išlieka žymiai trumpiau.

Istorija

Azija

„Bodisatva Guanyin“, XI–XII a. Kinijos skulptūra.

Kinijoje skulptūra atsirado ne vėliau, kaip maždaug 10 000 m. pr. m. e. Tačiau didesnis susidomėjimas skulptūra egzistavo tik keliuose perioduose.

Pirmasis periodas, iš kurio išlikę daug šio meno dirbinių, yra Džou dinastija (1050–771 m. pr. m. e.), žinomas lietų bronzinių laivų statulėlėmis. Skulptūra buvo populiari ir Hanų dinastijos laikotarpiu (206 m. pr. m. e. – 220 m.), iš kurio yra išlikusi Terakotinė armija.

Pirmosios budistinės skulptūros Kinijoje aptinkamos Trijų valstybių periodu (III a.)

Skulptūros aukso amžiumi Kinijoje laikomas Tangų dinastijos laikotarpis.

Japonijoje vienos iš pirmųjų šiuo metu žinomų skulptūrų – molinės Dogu statulėlės – pasirodė maždaug 14 tūkst. m. pr. m. e. Vėliau pagrindinė tema buvo budizmas.

Indijoje pirmos žinomos skulptūros yra iš Indo civilizacijos laikotarpio, rastos dab. Pakistano teritorijoje. Dauguma Indijos skulptūrų taip pat yra religinės tematikos – budizmo, džainizmo, induizmo. Vienos žinomiausių – Eloros olų ir Adžantos olų ansambliai.

Centrinėje Azijoje buvo paplitusios Greko-Budistinės kultūros skulptūros. Čia atsirado pirmosios realistiškos Budos skulptūros, ir toks jo vaizdavimas vėliau tapo kanoniniu. Pirmosios greko-budistinės skulptūros aptiktos dab. Afganistane ir datuojamos 250–130 m. pr. m. e.

Afrika

„Žalioji galva“, Egiptas, 500 m. pr. m. e., saugoma Altes muziejuje Berlyne.

Afrikoje skulptūra istoriškai yra populiariausia vaizduojamojo meno rūšis. Dažniausiai naudojama medžiaga yra medis, tačiau taip pat pasitaiko skulptūrų iš dramblio kaulo, kaulo, akmens, molio, metalo.

Vakarų Afrikoje seniausios žinomos skulptūros atrastos Nigerijoje ir datuojamos maždaug 500 m. pr. m. e. Šios Afrikos dalies skulptūrai būdingi ištęsti kūnai, kampuoti veidai. Pagrindinė paskirtis – religiniai ritualai.

Centrinės Afrikos skulptūros išsiskiria širdies formos veidais.

Rytų Afrikoje skulptūra nėra tokia populiari. Šiam regionui būdingi žmogaus formos mediniai stulpai, dekoruoti geometrinėmis figūromis, o jų viršuje išdrožinėti gyvūnai, žmonės, įvairūs objektai.

Pietų Afrikoje seniausios skulptūros datuojamos 400–600 m. Tai molinės statulos cilindrinėmis galvomis, turinčios tiek žmogaus tiek ir gyvūnų bruožų.

Egipte buvo populiarūs monumentai, vaizduojantys dievus ir faraonus. Kaip ir likusiame Egipto mene, egzistavo griežtos skulptūros taisyklės. Vyrų statulos būdavo tamsesnės už moterų, sėdinčių žmonių rankos turėjo būti padėtos ant kelių. Kiekvieno dievo vaizdavimui egzistavo dar papildomos atskiros taisyklės. Darbai būdavo vertinami ir pagal tai, kiek prisilaikyta taisyklių. Dėl šios priežasties per tris tūkstančius metų skulptūros menas Egipte beveik nepasikeitė. Vieninteliu Echnatono ir Nefertitės valdymo periodu buvo skatinamas kitoks, realistiškesnis menas.

Europa

Lietuva

Atskiras straipsnis: Skulptūra Lietuvoje

Liaudies skulptūra yra viena iš gausiausių Lietuvos liaudies dailės šakų. Skulptūros (dažniausiai nedidelės; apvaliosios ir reljefinės) drožiamos daugiausia iš medžio; būdinga religinė tematika, liaudies tipažas, frontalumas, apibendrintos formos (detaliau modeliuojama tik priekinė figūros dalis ir veidas), polichromija.

Seniausi skulptūros kūriniai (Narvos kultūros radiniai) Lietuvos teritorijoje žinomi iš neolito. Antropomorfiniai atvaizdai (medinė skulptūra iš Šventosios, gintarinės žmonių figūrėlės iš Juodkrantės lobio) apibendrinti, ženkliški; zoomorfiniai (briedės galva, vandens paukščių atvaizdai) – išraiškingesni, plastiškai įprasminantys natūrą. Žalvario ir geležies amžiaus baltų genčių skulptūros ypatybes atspindi skulptūriškai modeliuoti ir dekoruoti papuošalai.

XIII–XIV a. skulptūros kūriniuose pynėsi V. Europos dailės įtaka ir vietos tradicijos.

XVI a. pr. atsirado renesansinių skulptūrų, jas kūrė daugiausiai italų skulptoriai Žygimanto Senojo, Bonos Sforcos, Žygimanto Augusto dvaruose. Paplito akmeniniai skulptūriniai antkapiai, portretiniai medaliai.

Nuo XVII a. vid. skulptūroje vis labiau įsigalėjo baroko bruožai (antikine daile paremta plastinė išraiška, sudėtinga dinamiška kompozicija, gausus įvairus dekoras). XVII a. į Lietuvą buvo įvežama ir artimų renesanso stilistikai baroko skulptūrų. XVIII a. baroko skulptūroje išryškėjo Vokietijos ir Austrijos dailės įtaka; sustiprėjo ekspresyvumas, silueto tapybiškumas, atsirado figūrų ištęstumo, hipertrofuotų judesių, dažnai naudojama polichromija. XVIII a. lietuvių skulptūroje atsirado rokoko stilistinių tendencijų (Vilniaus šv. Kotrynos bažnyčios skulptūrinis dekoras; Smilgių, Pakruojo rajonuose bažnyčios didysis altorius), bet rokokas Lietuvos skulptūroje netapo savarankišku stiliumi (jo elementai tik papildė baroko stilistinę sistemą, suteikdami XVIII a. Lietuvos skulptūrai teatrališkumo).

1803 m. Vilniaus universitete įkurta skulptūros katedra (jai iš pradžių vadovavo Andrius Le Brenas, vėliau – Kazimieras Jelskis).

Šaltiniai

Tarybų Lietuvos enciklopedija, 4 tomas, Vilnius, 1988

Šablonas:Link FA Šablonas:Link FA [[zh:雕塑] vienu zodziu grybas :)